Valanda pirmyn-atgal dulkėtu Nemunaičio kaimo keliuku iki šiol dar neteko imti interviu tokiu būdu. Tačiau judėjimas garsiajam kosmoso rekordininkui
Sergejui Krikaliovui svarbus kaip oras. Jis pats pasiūlė vienu šūviu nušauti du zuikius: ir pasikalbėti, ir pasivaikščioti.
Žingsniuodami pro geltongalvių saulėgrąžų apsuptas medines trobas kalbamės su Sergejum apie sudėtingą judėjimą atviroje erdvėje su bemaž šimto kilogramų svorio skafandru, apie riziką išnykti nebūtyje dėl menkiausio netikslaus krustelėjimo. Gyvas kosmonautas ramiame lietuviškame kaimelyje tolygus ateiviui, tad užpakalyje akimoju išsirikiuoja ausis įtempusių smalsuolių virtinė.
Sergejus Krikaliovas yra ilgiausiai kosmose išbuvęs žmogus 803 dienas 9 valandas 39 minutes. Pirmasis rusas, pakilęs amerikiečių
šatlu Discovery STS-60. Jam 48-eri, bet atrodo dešimtmečiu jaunesnis. Aukštas, lieknas, tiesus it styga. Skaičiau, kad šis 183cm. ūgio kosmonautas sveria viso labo 69 kilogramus. Akrobatinio skraidymo čempionas, puikus plaukikas, daugiakovininkas, tenisininkas, slidininkas, dviračio ir povandeninio nardymo aistruolis surašyti visus jo sportinius atskyrius, laimėtas varžybas neužtektų vietos.
Inteligentiškas, dėmesingas, šiltos šypsenos. Entuziastingi gerbėjai lygina jį su kino žvaigžde Tomu Cruise`u. Nenuostabu puikia išvaizda ir santūria laikysena Sergejus labai išsiskiria iš minios. Beje, 1997m. jis buvo Kanų kino festivalio svečias. Pakanka pabendrauti su šiuo kosmoso profesionalu kelias minutes, kad suprastum ten iš tiesų skrenda ne bet kas (nebent turėtų daug atliekamų milijonų, tačiau tai jau visai kitos istorijos).
Sergejau, kaip manote, kodėl šiuolaikiniai berniukai nebesvajoja tapti kosmonautais?Turbūt todėl, kad pasikeitė vertybės ir kriterijai. Žmonės, taip pat ir vaikai, tapo pragmatiškesni. Kai aštuonmetis žada būti teisininku, vargu, ar jis supranta, ką tai reiškia. Tiesiog jis nori uždirbti daug pinigų.
Bet juk kosmonautas elitinė, gerai apmokama profesija?Patikėkite, palyginus mūsų uždarbį su įdėtomis pastangomis, rizika ir poveikiu sveikatai, akivaizdu, kad tai ne geriausias būdas užsidirbti. Galima atlikti ne itin mėgstamą darbą, gaunant už jį krūvą pinigų. Bet aš esu iš kartos, kuri dar turėjo emocinių, galbūt romantiškų idealų, kurią į priekį ginė smalsumas. Mes rinkomės daryti tai, kas prie širdies. Dėl to, kad tapau kosmonautu, laikau save laimingu žmogumi. Tai buvo mano vaikystės svajonė, nors ir supratau, kad galimybė ją pasiekti nulinė, juk kosmonautais tampa vienetai iš šimtų tūkstančių.
Galbūt sėkmę nulėmė mano ilgalaikės atkaklios pastangos šaudant į tą patį taikinį. Įstojau į Leningrado mechanikos institutą studijuoti raketų statybos. Rinkausi profesiją, kuri man atrodė patraukli visiškai nepriklausomai nuo to, ar pakliūsiu į kosmonautų būrį. Tiesiog norėjosi darbo, kuris teiktų moralinį pasitenkinimą, kuriuo galėčiau didžiuotis. Manau, be to visavertis gyvenimas neįmanomas, kad ir kiek uždirbtum.
Esate tituluojamas paskutiniuoju Sovietų Sąjungos piliečiu, nes išskridote iš vienos šalies, o grįžote jau į kitą, užtrukęs kosmose ilgiau nei planuota. Ko verti gandai, kad užvirus politiniam chaosui Jus tiesiog užmiršo aukštybėse?Na, spaudoje sklandė visokiausių neįtikėtinų gandų. Iš tiesų tai buvo devintoji ekpedicija į stotį Mir. Išskridome pavasarį, mažiau nei po pusmečio turėjome sugrįžti. Mus ketino pakeisti dešimtoji ekspedicija. Tačiau du skrydžiai buvo sujungti į vieną. Antroji komanda išskrido be borto inžinieriaus, todėl manęs paprašė pratęsti darbą. Pasilikau. Per tą laiką žlugo SSRS.
Kasdien palaikydami ryšį žinojome, kas vyksta Žemėje. Ypač neramu buvo pučo dienomis, kai po Maskvą važinėjo tankai. Bet visai ne dėl to, kad mus gali pamiršti, kaip rašė laikraščiai. Tai paprasčiausiai neįmanoma prie stoties visad yra prijungtas kosminis laivas, ir kritiniu atveju patys galime priimti sprendimą grįžti. Labiausiai jaudinomės dėl artimųjų ir draugų, nes netvarka Žemėje yra daug pavojingesnė ten pasilikusiems, nei esantiems kosmose. Didelės kosminės programos, žinoma, kažkiek priklauso nuo politinių įvykių, kita vertus, jos tokiems niuansams yra bene atspariausios. Kaip pakilome iš Kazachstano, taip ten ir sugrįžome mus pasitiko tie patys žmonės, kurie ir išlydėjo.
Jūsų žmona Jelena taipogi yra kosminės srities inžinierė. Vadinasi, judu suvedė kosmosas?Ne visai taip. Susipažinome 1980 metais, dirbdami kartu. Bet tai atsitiko dar iki mano skrydžių.
Kosmose praleidote mėnesių mėnesius. Jelena neslepia nemėgstanti, kai Jūsų ilgai nėra šalia. O ir sakoma, kad neretai atstumas bei laikas atitolina poras vieną nuo kito...Man yra atvirkščiai. Taip, fiziškai atsiduriu labai toli, tačiau tai keliskart sustiprina vidinį ryšį. Imi labiau vertinti tai, kad turi artimus žmones, kad jie tavęs laukia, jaudinasi.
Ką pasakysite, jei Jūsų šešiolikmetė dukra Olga nutars tapti kosmonaute?Neprieštarausiu. Užsiminėte, kad tai nebėra geidžiama profesija. Tiesą sakant, man atrodo, kad šiuolaikiniai vaikai patys nežino, kuo jie norėtų būti. Štai kur problema. Olga dar mokosi vidurinėje mokykloje, ją labiau traukia techninės disciplinos. Kažkada troškimas skraidyti lėktuvu, noras dirbti kosmoso srityje nesvarbu, Žemėje ar kosmose man buvo svarbus impulsas gyventi. Negalima atimti iš žmogaus svajonės.
Kodėl būtent Jūs, pirmasis iš rusų kosmonautų, patekote skristi amerikiečių erdvėlaiviu Discovery kartu su penkiais astronautais?Tai truputį netikėta istorija. 1992-aisiais tarp rusų ir amerikiečių vyko derybos dėl apsikeitimo kosmonautais ir astronautais. Amerikiečiai išvardijo kelis astronautus, kuriuos norėjo paskraidinti Mir programoje ir paklausė mūsiškių, ką jie ketina pasiųsti į Discovery. Iš Rusijos pusės derybose dalyvavo ne kosminės programos nariai, bet diplomatai ir politikai, neturėję šia tema reikiamo supratimo. Sukdamiesi iš keblios padėties, jie tiesiog paminėjo pora pavardžių, kurias žinojo. Viena iš jų buvo mano. Įsivaizduojate, jie net nepaklausė manęs, ar noriu dalyvauti!
1992m. lapkritį jau buvau Hiustone, po poros savaičių atvyko ir mano šeima. Anglų kalbą tada mokėjau neypatingai, Jelena apskritai ja nekalbėjo. Mus apgyvendino priemiestyje, kur be mašinos nė žingsnio. Žmona, Maskvoje įpratusi vaikštinėti pėstute arba visur nuvažiuoti metro, pirmuosius kelis mėnesius Amerikoje praleido, galima sakyti, namų arešte.
Stresą kėlė nepažįstamas amerikiečių gyvenimo būdas. Prisimenu, sykį atsidūriau lifte su NASA inžinieriumi. Spausdamas mygtuką, jis draugiškai pasiteiravo, kaip laikausi. Susikaupiau, stengdamasis kuo išsamiau angliškai jam papasakoti, kaip manimi čia rūpinamasi, kokie visi paslaugūs ir pan. O jis viduryje mano sakinio mestelėjo: Na, pasimatysim ir išlipo. Paskui supratau, kad amerikiečiai nebūtinai laukia atsakymo, kad jų klausimai dažnai tik pasisveikinimo būdas. Į vėžes įėjau, prasidėjus įtemptoms treniruotėms, kurios truko 15 mėnesių.
Kiek kosmose lieka įprasto žmogiško gyvenimo bendravimo, draugystės, konfliktų? Iki konfliktų tikrai neprieiname. Skrenda asmenys, giliai įsisąmoninę savo misiją per ribotą laiką kuo geriau atlikti darbą, kas tai bebūtų Žemės ar jos ekologinės situacijos stebėjimas, natūralių išteklių paieškos, mikrogravitaciniai eksperimentai, naujų technologijų kūrimas, kosminės biologijos, medicinos tyrinėjimai. Ginčų gali kilti nebent dėl metodų, kaip pasiekti rezultatą.
Kultūringi žmonės visad ras išeitį, nesvarbu kur atsidurtų kosminiame laive ar firmos biure. Kartais dirbame duetu su partneriu, kartais atskirai. Tačiau savo komandoje įdiegiau taisyklę vakarieniauti drauge. Pastebėjau, kad visi to truputėlį laukiame, kad yra poreikis pasišnekėti, apsikeisti emocijomis. Pažvelgti kolegai į akis, palaikyti jį be galo svarbu. Stengiamės kuo daugiau bendrauti, nes ilgalaikėse ekspedicijose saviizoliacija yra pavojingas dalykas.
Dirbote su moterimis astronautėmis. Ar kosmose turi kokios nors reikšmės vyriškųjų ir moteriškųjų savybių pusiausvyra? O gal į moteris čia tyliai žiūrima kaip laive: moteris denyje lauk nelaimės?Moterų skraido dar palyginti nedaug, ypač į ilgalaikes ekspedicijas, kurios sunkios netgi vyrams. Sakyčiau, kiekvienas kosmonautas, nepriklausomai nuo lyties, stengiasi būti kuo naudingesnis darbe, juk būtent tam ruošėsi ilgus mėnesius ar net metus. Tarpusavio santykiai yra tiesiog kolegiški.
Jūsų kolegė iš Sojuz TN-12 Helen Sharman pasakojo pasiėmusi į kosmosą tėvo dovanotą sagę ir karalienės Elžbietos portretą. Ką sau brangaus įsidedate Jūs? Ir ko ten labiausiai pasigendate?Na, leistinas svoris pusmečiui pusantro kilogramo... Ypatingo talismano neturiu. Įsimetu savo miesto, darbovietės suvenyrų. Amerikiečiai labai mėgsta jais keistis. Būtinai pasiimu draugų nuotraukų negalėdami būti kartu su manimi, jie paskraido bent jau virtualiai.
Ar nebūna kartais gaila nesvarumo būklėje praleisto laiko, kurį Žemėje galėtumėte skirti begalei savo mėgstamų užsiėmimų, kelionėms, šeimai?Labiausiai gaila, kad kai kurie normalaus žmogiško gyvenimo įvykiai, gražios akimirkos praeina pro šalį. Tai labiau susiję netgi ne su skrydžiu, bet su parengiamuoju laikotarpiu, kai tenka gyventi griežtuose rėmuose: negali nuvykti kur užsimanęs, susitikti su draugais, nes privalai treniruotis ir pan. Kita vertus, puikiai suprantu, kad tūkstančiai svajoja atsidurti mano vietoje. O skrendant gaila laiko poilsiui, nes visad yra kažkas, ką dar galima nuveikti, nufilmuoti, nufotografuoti iš kosmoso atsiveria su niekuo nepalyginami vaizdai.
Kada sunkiau adaptuotis nuskridus į kosmosą ar grįžus atgal į Žemę?Nesvarumo būklė yra didelis stresas organizmui. Ilgalaikės pasekmės sveikatai nežinomos, nes ilgai skraidžiusių žmonių dar ne tiek daug. O adaptacija jau yra pakankamai gerai ištyrinėtas dalykas. Nesvarumo sąlygomis silpnėja raumenys, kaulai, keičiasi kraujo sudėtis, netenkama kalcio. Grįžę atgal kurį laiką skiriame reabilitacijai, mus prižiūri medikai. Bet Žemėje laukia tiek nuostabių paprastų malonumų, kurie kosmose griežtai ribojami: oras, kuriuo gali kvėpuoti kiek nori, daug daug vandens.
Prisimenu, kaip po vieno skrydžio įlindau į vonią. Tai naudinga pirmomis dienomis, nes traukos jėga vandenyje ne tokia stipri. Tąkart gulint vonioje užvis smagiausia aplankiusi mintis buvo, kad tiek vandens, kiek teliūškuoja aplink mane, nesunaudojau per visą savo skrydį. Kokia prabanga yra kai kurie dalykai, suvoki tik juos praradęs.
Tiesa, kad negyvenate prestižiniame Žvaigždžių miestelyje?Taip, nes tai nėra privaloma. Šiandien ten įsikūrusi tik nedidelė kosmonautų dalis. Žvaigždžių miestelis nebereiškia prestižo. Tai labiau istorinė tradicija kažkada kosmonautai gaudavo ten butus.
Ar žinote, kad Vakaruose turite fanių klubą? Savo interneto svetainėje jos įvardija Jus geriausiu visų laikų kosmonautu.Pasakėte naujieną. Jei taip yra, sakyčiau, tai kažkoks atskiras gyvenimas, nė trupučio nuo manęs nepriklausantis. Visiškai neturiu laiko landžioti po internetą ir tikrinti, kiek ten apie mane talpinama inforamcija yra teisinga, korektiška. Ar aš geriausias? Niekada nesukau galvos dėl jokių rekordų. Man beprotiškai įdomus pats mano darbas.
Žvilgsnis iš kosminio aukščio tikriausiai pakeitė Jūsų mąstymą?Pirmieji pakilimai išties labai koreguoja požiūrį į gyvenimą. Pradedi suvokti, kokia trapi yra Žemė. Apie tai kalba kiekvienas, pabuvojęs kosmose. Savo akimis įsitikinau, koks plonytis Žemę gaubiantis atmosferos sluoksnis. Būtų naudinga, jei tai išvystų kuo daugiau žmonių. Gal tada atsirastų daugiau atsakomybės prieš savo planetą, kurios niekas neniokoja taip, kaip mes patys.
Prisimenu, kaip prieš dešimtmetį pirmąkart atsidūriau kosmose. Vienu ramiu skrydžio laikotarpiu turėjau laiko pamąstyti. Svarsčiau apie tai, kad esame vos keli žmonės, tuo metu leidžiantys laiką ne Žemėje. Tai priminė jausmą, kuomet dar berniūkštis išvykau iš gimtojo Peterburgo. Kai toli nuo savo miesto sutinki iš ten pat kilusį asmenį, iškart pajunti jam artumą ir ypatingą ryšį. Kuo daugiau keliauji, tuo stipriau jautiesi kažkokios žmonių grupės dalimi. O atsidūręs toli nuo Žemės, pasijunti visos žmonijos dalimi.
Manyčiau, panašiai nutinka jūrininkams, kurie, išvydę vandenyne kitą laivą, patiria brolišką jausmą. Ir visai nesvarbu, kokia vėliava plevėsuoja ant jo stiebo. Jūroje žmonės padeda vienas kitam, suvienyti priešiškos aplinkos, kai tenka atsilaikyti prieš stichiją. Kosmose veikia toks pat dėsnis. Kai būdami ten sužinojome, kad jau pakilo amerikiečių
šatlas, džiugiai suvokėme, jog be mūsų kosmose atsirado dar keletas žmonijos atstovų. Nors neturėjome galimybės pasimatyti ir pasikalbėti, gerai juos jautėme.
Laukiate 2009-ųjų, kai planuojamas naujas Jūsų skrydis? Tai kol kas tik apytikriai planai. Treniruojamės su kitu ekipažu kaip dubleriai. Šiuo metu man įdomiausia rengti jaunus kosmonautus, panaudoti sukauptą patirtį sudėtingesniems skrydžiams, susijusiems su naujos technikos bandymais. Skristi norisi... Žinau, kad komandiruotė į kosmosą yra sunkus, kenksmingas sveikatai išbandymas, bet vis tiek rūpi tęsti tai, kas yra didžioji mano buvusio gyvenimo dalis.
Mes vis giliau skverbiamės į Žemės ir Visatos paslaptis, kaupiame vis daugiau žinių. Tačiau neatrodo, kad dėl to taptume laimingesni...Laimė yra ne vien tik žinios, komfortas, gerbūvis, pirmiausia tai vidinė būsena. Tačiau jai, matyt, reikalingas tam tikras žinojimas.
Moteris
