Varduvininkai
Aistis, Dionyzas, Gintautas, Julija, Skirgailė, Valteris
Reklama
|
|
Namuose
Saugus nesaugiam pasauly |
| Birutė Černiūtė-Petraitienė |
Kiekvienai mamai ir tėčiui jų mažylis atrodo tobulas. Kartu su augančiu mažyliu auga ir tėvų noras, kad toks pat tobulas būtų ir vaiko gyvenimas. Nubrozdintų kelių ir klaidų neišvengėme patys, neišvengs ir mūsų vaikai. Tačiau vis tiek labiau už viską norime, kad gyvenimas kuo mažiau juos skaudintų. Kol galime (ir vaikas leidžia), esame šalia ir saugome. Vėliau mokome vaiką saugotis pačiam, o patys mokomės pasitikėti savo vaiku.
Ką darome, norėdami apsaugoti savo vaikus? Dažniausiai gąsdiname. ,,Nebėk greitai, griūsi ir užsigausi, ,,Lipk iš medžio, sprandą nusisuksi, ,,Neik iš kiemo, kas nors gali tave pasičiupti ir nusivežti. Bauginame vaikus dažniausiai tada, kai patys jaučiamės bėjėgiai juos apsaugoti, kai nebekontroliuojame situacijos. Negali savo augančios atžalos (o ji ir nenori) laikyti visąlaik už rankutės.
Pavyzdžiui, mama, kuri negali priversti savo sūnaus išlipti iš medžio, pykdama sako: "Nekaltink manęs, jei iškrisi ir susilaužysi koją!" Tėvas, kuris negali priversti riedutininkės dukters užsidėti apsaugų šaukia: ,,Kai nusitarkuosi kelius ir alkūnes, neateik pas mane verkdama!"
Tikriausiai jei mes tvirčiau jaustume, kad vaikai mūsų paklausys, nesigriebtume emocinio šantažo, kuris praktiškai neduoda jokios naudos. Tai ką gi daryti? Paprasčiausiai ramiai aiškinti ir mokyti: ,,kas gali nutikti, jei... Šis principas tinka įvairiausiais atvejais - ar jūs padėtumėte jiems išmokti pereiti gatvę, ar stengtumėtės užtikrinti, kad jų niekada nenusivilios nepažįstami žmonės. Gal jūs manote, kad paprastas kalbėjimas be gąsdinimo ir riksmo nepadarys vaikui didelio poveikio? Bet iš tiesų bus atvirkščiai - jūsų aiškinimas pasieks savo tikslą.
Baimė padeda ar trukdo?
Jei su savo mažuoju daug laiko praleidžiate kieme, tikriausiai dažnai girdite: ,,Jei būsi toks negeras, tave nusives piktas dėdė. Įspūdžiui sustiprinti parodomas koks nors pro šalį einantis vyriškis. Negalėdama nuraminti verkiančio berniuko mama (močiutė, auklė) ,,guodžia: ,,Ai, kaip negražu, toks didelis vyras ir verki, pažiūrėk vaikai iš tavęs juokiasi. Tiesą sakant šiurpstu nuo tokių žodžių ir mėginu įsivaizduoti, kaip jie veikia vaiką.
Maži vaikai mumis tiki ir pasitiki. Todėl koks baisus jiems turi atrodyti pasaulis, kuriame kiekvieno suaugusio dėdės reikia bijoti, kur iš tavęs pasijuoks, jei tu verksi, nes užsigavai ar atėmė mašinėlę. Aš nenoriu, kad mano vaikas augtų bijodamas žmonių, bijodamas bendrauti, nenoriu, kad jaustų gėdą, dėl to, kad verkia, kad pyksta, kad jam skaudu... Žinoma, aš nemanau, kad visi aplink - tik gera linkintys. Žinoma, mokysiu vaiką saugotis, atsirinkti, kas yra kas. Juk negalėsiu visąlaik būti šalia.
Kai mes gąsdiname vaikus, sakydami, kas atsitiks, jei jie ignoruos mūsų įspėjimus, maža tikimybė, kad jie prisimins naudingą informaciją, tačiau žymiai didesnė tikimybė, kad jie pradės bijoti. Pavojingose situacijose juos sukaustys baimė ir jie nebemokės pasielgti racionaliai, pasinaudodami įgytomis žiniomis ir savisaugos įgūdžiais. Išsigandę jie nebegalės reaguoti greitai ir saugiai. Mūsų vaikams reikia strategijos, kurią galėtų panaudoti, jei nepažįstamas žmogus pradėtų netinkamai elgtis. Kaip jiems paaiškinti, ką reiškia ,,netinkamai"?
Mes turėtume aiškinti savo vaikams, kad reikėtų ypač atsargiai vertinti kiekvieną nepažįstamą žmogų, kuriam nepakanka vien tik trumpo pasisveikinimo. Taip pat prisiminkite, kad formuluotė ,,nesikalbėk su nepažįstamu žmogumi" ne visai atitinka jūsų tikruosius norus. Jūs norite, kad vaikai paprašytų pagalbos tada, kai jiems jos reikia. Jei jie bijos nepažįstamų žmonių, pavojaus akimirką bus visiškai izoliuoti.
Neužkrėskime vaikų savo panika
Tik išgirdę apie tragediją, susijusią su vaikais, mes tuoj pat sustipriname savųjų priežiūrą. Kai kurie tėvai, anksčiau beveik nekalbėję apie asmens saugumą, skuba instruktuoti savo atžalas, o jų akivaizdi baimė ir susirūpinimas greitai persiduoda vaikams. Tačiau baimė užkerta kelią mokymuisi.
Įsivaizduokite, kaip tai atrodo vaiko akimis. Jis mato išsigandusius tėvus ir galvoja: jei tai išgąsdino mamytę ir tėvelį, vadinasi, tikrai yra labai baisu. Vaikas pradeda įsivaizduoti įvairiausias baisenybes. Jis nebegirdi ir nebeprisimena jūsų pamokymų, bet vaizduotėje kuria paveikslus su žiauriai besielgiančiais baisiais žmonėmis. Vėliau, kritinėse situacijose prireikus prisiminti ir pasinaudoti saugumą užtikrinančia strategija, didelė tikimybė, kad jų vaizduotė vėl persistengs ir jie nebesugebės tinkamai reaguoti.
Mūsų baimė yra meilės savo vaikams rezultatas, bet mūsų pareiga ją suvaldyti. Kalbėdami su vaikais apie asmens saugumą, mes privalome išlikti ramūs ir dalykiški. Augant vaikams, vienas iš sunkiausių mūsų uždavinių yra padėti jiems susikurti realistišką saugumo jausmą ir išbalansuotą požiūrį į jų pasaulyje egzistuojančius pavojus.
Taigi kaip išugdyti teisingą atsargumo ir pasitikėjimo derinį? Pirmiausia, visą laiką sakykite vaikams, kad daugeliu žmonių verta pasitikėti. Kai vaikai bus pakankamai paaugę, kad galėtų suprasti, jog, žinoma, ši taisyklė turi išimčių, pasakykite jiems, kad būna žmonių, kurių reikėtų pasisaugoti.
Ne tik netikslinga, bet ir pavojinga aiškinti vaikams apie jų pasaulio pavojus, kol jie tų pavojų dar negali suprasti.
Kyla klausimas: kokiame amžiuje vaikai jau gali normaliai priimti šią informaciją? Atsakymas priklauso ne tiek nuo vaiko amžiaus, kiek nuo jo sugebėjimo suvokti, kad pasaulis yra tuo pačiu ir geras, ir blogas. Tokiam suvokimui reikia laiko ir emocinio bei intelektinio brandumo.
Kaip paaiškinti vaikams apie pavojus?
Vienas iš būdų apginti savo vaikus yra kontroliuoti savo emocijas, reaguojant į naujienas. Kai per televiziją rodomas reportažas apie žiaurų nusikaltimą, mes turime prisiminti, kad nenorime savo nerimu užkrėsti savo vaikų. Patartina paskirti minutėlę savo mintims sukaupti, o tada, pasinaudojant ką tik išgirstomis naujienomis, pamokyti savo vaikus vertingų apsisaugojimo įgūdžių.
Neblogai yra aptarti tai, ką matėte ir girdėjote. Tai puikus būdas patikrinti, ką vaikas suprato, ir paaiškinti tą informaciją, kuri buvo nesuprantama. Tai puiki galimybė pasipraktikuoti, nenaudojant aliarmui skirtų žodžių ir frazių.
Jei skatinsite atvirą bendravimą, tikėkitės, kad galiausiai vaikas ateis pas jus su klausimais. Norint efektyviai mokyti asmens saugumo, jums reikia žinoti, kaip geriausiai vaikui aiškinti, priklausomai nuo jo amžiaus ir supratimo lygmens. Čia, kaip ir aiškinant apie seksą, geriausia yra leisti, kad pokalbį vestų vaiko susidomėjimas ir smalsumas - jūs juk nenorite užversti vaiko jam nesuprantama informacija.
Tarkime, jūsų 7 metų vaikas staiga paklausia: "Ką reiškia priekabiavimas?" Vienas iš galimų jūsų reagavimo būdų yra toks: "Pirmiausia pasakyk, kaip tu tai supranti, tada man bus aišku, ką tu jau žinai." Tokiais momentais nebūtų gėdinga pasitelkti vieną ar kitą knygą. Nors jūs gal tikitės trumpo pokalbio, būkite pasiruošę tam atvejui, jei vaikui susikaupė daug klausimų iš anksčiau.
Be saugumo jausmo neįmanomas dvasinis augimas
Šį straipsnį noriu pabaigti ištrauka iš Deepak Chopra knygos ,,Septynios dvasinės taisyklės tėvams.
Jei suaugęs žmogus jaučiasi saugus, vadinasi, tuomet, kai jam dar nebuvo ir dvejų, jis nebuvo tramdomas baimės, veikiau drąsinamas ir skatinamas nepaisyti nesėkmių, branginti savarankiškumą nepaisant atsitiktinių žaizdų, atsirandančių kartkartėmis susiduriant su realaus pasaulio daiktais. Nukristi ne tas pat, kas patirti nesėkmę, susižeisti ne tas pat nuspręsti, kad pasaulis pavojingas.
Skausmingi pojūčiai tai tik Gamtos būdas parodyti vaikui, kur yra ribos; skausmas egzistuoja tam, kad parodytų kūdikiui, kur prasideda ir baigiasi jo ,,aš. Kad padėtų išvengti galimų tikrų pavojų, smarkiai nudegti ar nukristi nuo laiptų.
Kai tėvai iškreipia šį natūralų mokymosi procesą, rezultatas yra psichologinis skausmas, o tai prieštarauja Gamtai. Psichologinis skausmas stato vidines sienas, kurių neįmanoma peržengti nejaučiant didelio nerimo dėl savo būklės. Jei vaikas gautas traumas susieja su tuo, kad jis yra blogas, silpnas, nesugebantis įveikti sunkumų ar nuolat tykomas grėsmės, vidiniam dvasiniam augimui nebelieka vietos.
Be saugumo jausmo jis neįmanomas; visą gyvenimą žmogus stengiasi kovoti su nepasitikėjimu, paprasčiausiai trokšdamas jaustis saugus, tačiau šis saugumo jausmas gali atsirasti, tik nugalėjus ankstyvoje vaikystėje įgytus kompleksus.
Žaidimas moko ir saugo
,,Nebėk į gatvę, nežiopsok, niekam neatidaryk durų, nežaisk su degtukais, neik giliai į vandenį, po pamokų tuoj pat grįžk namo, neišeik iš kiemo, nekalbėk su nepažįstamais, nieko neimk iš svetimų
Atpažįstate? Tai draudimai, kuriuos daug kartų kartojame, norėdami apsaugoti savo atžalas. Vaikai į tai reaguoja įvairiai. Paklusnieji vykdo šiuos nurodymus, protestuojantys daro priešingai, jautrieji taip įsibaimina, jog ,,kartą nudegę ir vandenį pučia, o nemaža dalis vaikų šių perspėjimų - bauginimų tiesiog negirdi.
Būtent žaisdami vaikai kaupia patirtį, įgyja įvairius įgūdžius, išreiškia jausmus, integruoja įspūdžius ir patyrimus, išmoksta spręsti konfliktus. Todėl pedagogai žaidimą naudoja mokymui, psichologai - vaiko emocinių problemų sprendimui, o tėvai - vaiko užimtumui ir lavinimui.
Na, o Kauno Saugaus vaiko centro psichologės Birutė Baranauskienė, Jūratė Daškevičienė, pasitelkusios dr. Laimą Bulotaitę, vaikų narkomanijos specialistę, ėmė kurti pirmąjį lietuvišką žaidimą vaikų saugumo įgūdžiams lavinti. Rezultatas - spalvingas ir patrauklus stalo žaidimas ,,Kelias namo, kur, metęs kauliuką, vaikas patenka į įvairias pavojingas situacijas ir ieško teisingo sprendimo. Šį žaidimą gali žaisti 5-10 metų vaikai kartu su suaugusiuoju. (Yra žaidimo variantas, skirtas paaugliams).
Pedagogų, socialinių darbuotojų ir psichologų, jau kelerius metus naudojančių šį žaidimą, atsiliepimai parodė, kad vaikai jį mėgsta ir žaidimo metu gautą informaciją lengvai įsisavina. Žaidimas netapo sausas, pamokantis ir bauginantis. Vaikai noriai jį žaidžia po keletą kartų, būna patenkinti, kai randa teisingus sprendimus, noriai dalijasi savo patirtimi su kitais ne tik žaisdami, bet ir patekę į panašias situacijas realiame gyvenime. O pavojingų situacijų į žaidimą sudėta daug ir įvairių - nuo parke augančių nepažįstamų uogų ir eismo taisyklių iki seksualinės prievartos ir narkotikų.
Tėvams ir pedagogams žaidimas ,,Kelias namo leidžia lengviau pradėti kalbą su vaikais tokia keblia tema, kaip seksualinė prievarta (kas tai yra ir kaip nuo to apsisaugoti). Kaip kartais būna sunku su vaikais kalbėti apie seksualinius dalykus, žaidimo kūrėjos įsitikino viename vaikų darželyje: auklėtoja labai sutriko, mergaitės paklausta, kas yra seksas, ir atsakė ,,nežinau, paklausk mamos. Nusivylusi mergaitė pareiškė, kad mamos jau klausė, o toji liepusi pasiteirauti auklėtojos
Prie žaidimo pridedamame vadove suaugusiems patariama, kaip su vaikais aptarti šią ir kitas trikdančias temas.
Nors kuriant žaidimą galvota daugiau apie mokomąjį jo poveikį, tačiau psichologų praktikoje atsiskleidė taip pat jo diagnostinės ir psichoterapinės galimybės: vaikai spontaniškai išpasakoja su jais atsitikusius dalykus, išreiškia nuslopintus jausmus, lygina savo patyrimą su žaidimo situacijomis.
|
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
