Varduvininkai
Algaudas, Ambraziejus, Eglė, Izidorius
Reklama
|
|
Namuose
Netvarkingas vaikas. Ką daryti? |
| Genovaitė Petronienė |
Tvarkos klausimas šeimoje iškyla itin dažnai. Anksčiau nereikėjo vaikų mokyti, kas yra darbas, kadangi nebuvo teikiama tiek reikšmės žinioms ir pasiruošimui dirbti, jie augo pasaulyje, kuriame visi aplink dirbo.
Dabartiniams vaikams daugelis buities darbų atrodo nuobodūs, ne visada aišku ar tikrai vienas ar kitas darbas yra būtini. Dažnai tėvai klausia, kaip priversti vaikus susitvarkyti savo kambarį, suplauti indus, išnešti šiukšles. Gal už atliktą darbą verta mokėti? Kada ir kaip bausti jei vaikas atsikalbinėja ir neklauso?
Vaikui tvarka asocijuojasi su rutina, bet iš tiesų rutina tai namo sienos. Joks vaikas situacijoje, iš kurios nežino ko tikėtis nesijaučia gerai. O esant rutinai jis iš anksto žino ne tik tai, jog reikės išplauti indus, bet ir tai, kad tam tikrą laiką tėvai praleis su juo. Todėl tėvai šeimoje privalo sukurti rutiną, kurioje visai galėtų jaustis gerai.
Per mokslo metus tvarką palaikyti lengviau, bet rutina išyra per vasaros atostogas, ir vaikui gali imti atrodyti, kad mokykla ir darbas yra visiškai nepriimtini. Tvarką sunkiau įvesti ir po to, kai vaikas sirgo, kadangi jis mato, jog puikiai apsieita ir be jo.
Kas benutiktų, jokiu būdu negalima nuleisti vaikui keliamų reiklavimų kartelės, nes jį lepindami atimame galimybę aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime, jaustis lygeverčiu su kitais šeimos nariais. Atsakomybė atsiranda ne paklūstant, o tada, kai žmogus jaučiasi reikalingas. Vaikui turi tapti aišku, kad darbas tai meilės išraiška aplinkiniams.
Bet mažasis bus atsakingas tik tuomet, jei patys suaugusieji su juo yra atsakingi. Jis nebus rūpestingas, jei pats nepatyrė rūpesčio. Jei vaikas jaučiasi vienišas ir išsigandęs, o suaugusiųjų reiklavimai despotiški, jis neturės nei energijos, nei laiko rūpintis kitais. Dažnai nenorą paklusti sukelia griežtas balsas ir skubūs reiklavimai, bet kai vaikas supranta, kad priežastys ir teisės buvo suprastos ir niekas nebeprimetama, jis nusileidžia.
Susimąstykime, ar dažnai pasakome savo vaikui: Aš suprantu, kad pertraukiu tave. Aš suprantu, kad gal tu ir nenori, bet gal gali padėti ? Kita didelė problema yra ta, kad neretai tėvai yra linkę kištis ir kritikuoti vaikų atliekmą darbą. Tai priverčia vaiką pasijausti nevyklėliu ir jis praranda susidomėjimą darbu. Deja, suaugusieji dažnai nesupranta, kaip patys netaktiškai ar net grubiai elgiasi su vaikais.
Kai kurie tėvai, o ypač seneliai linkę gerą elgesį paskatinti apdovanojimais. Psichologai mano, kad vaiko apdovanojimas už gerą elgesį tiek pat žalingas, kaip ir bausmė. Apdovanojimu rodoma nepagarba. Mes apdovanojame menkesnius už save už paslaugas ir gerus darbus. Lygiaverčiai asmenys, kuriems būdinga tarpusavio pagarba darbą atlieka todėl, kad jis reikalingas. Kodėl vaikui reikėtų mokėti už pagalbą namuose? Jis čia gyvena, maitinasi, todėl norėdamas būti lygus turi dalintis ir visais vargais. Vaikui nereikia dovanos, kad jis būtų geras, paprastai jis nori būti geras.
Darbas tik dėl atlyginimo suformuja iškreiptą mąstyseną. Pvz. jei nebus atlyginta, kodėl gavęs teises paauglys turi laikytis eismo taisyklių? Taip pat svarbu, kad vaikas suprastų, jog dalis darbo daroma dėl savirealizacijos, o ne dėl pinigų. Ypač reikliems darbo atžvilgiu reikia būti, kai vaikas dirba siekdamas savo tikslų. Tai jam padės suprasti, kad darbo dėka galima įgyvendinti savo norus.
Bet nežiūrint to, kad tėvai turėtų sukurti tokią atmosferą, kurioje vaikas pats norėtų paklusti tvarkos reiklavimams, kur kas dažniau daugelis tėvų bando tvarką įvesti bausmėmis. Mušimas, rėkimas tai prisipažinimas, kad suaugęs, turėdamas visas priemones, yra toks bejėgiškas, jog nusileido į žemiausią galimą žmonių sąveikos būdą. Bausdami vaiką mes dažnai prarandame daugiau negu įgyjame, pvz. drovus vaikas ima jaustis nevykėliu.
Jeigu vaikas elgiasi blogai, nereikia atsakyti tuo pačiu blogiu, jam nereika dar kartą pademosntruoti, kad stipresni gali skriausti silpnuosius. Daug svarbiau padėti vaiku suprasti klaidą, negu bausti. Gera bausmė yra tokia, kuri padeda vaikui augti.
Nemanoma, kad vaikui reikalinga visiška laisvė ir kad jis galėtų su ja susitvarkyti. Dažnai pats vaikas išsigąsta savo nebrandumo. Svarbu jam parodyti, kad būti suaugusiu įdomu, kad tai reiškia būti geru, protingu, suprantančiu, mokėti pasielgti sunkiose situacijose, surasti pusiausvyrą tarp asmeninių ir bendrų interesų.
Kita vertus, tėvai turi būti tvirti. Kartais sunku suprasti skirtumą tarp tvirtumo ir dominavimo. Vaikai likę bandyti ribas. Jei vaikas neparuošė namų darbų iki įdomios programos per televizorių, jis negali jos žiūrėti. Jei vaikas nevalgo su visais, jis lieka alkanas. Svarbu neįsivelti ir į ilgus paaiškinimus apie netinkamo elgesio pasekmes.
Motyvuoti savo sprendimą patarčiau su užuojauta, nebarant, bet tvirtai. Kartais pakanka tvirto žvilgsnio, ir vaikas jau jaučia, ar tėvai įvykdys sprendimą. Bausmė ateina iš autokratinės sistemos, kurioj autoritetas,užimdamas dominuojančią padėtį turėjo privilegiją skirti apdovanojimus ir bausmes. Dabar pasikeitė visa socialinė struktūra, vaikas tapo lygiavertis suaugusiems o tėvai vis dažniau jaučia, kad turi rūpintis savo vaikais taip gerai, kaip jais pačiais nebuvo rūpinamasi.
|
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
