Varduvininkai
Edgaras, Eduardas, Mintaras, Venancijus
Reklama
|
|
Namuose
Mažasis vulkanas |
| Jolanta Miškinytė |
Apie hiperaktyvumu vadinamą vaikų sutrikimą vis dar žinome tiek mažai, kad dažnas jį palaikome komplimentu, nors iš tiesų tai diagnozė.
10-mečio Manto mama Ramunė pasakoja anksčiau viena ausimi girdėjusi apie hiperaktyvius vaikus, tačiau maniusi, kad tai tokia pat problema, kaip, tarkim, celiulitas. Kitaip tariant, pseudoliga, iš kurios kažkas sumanė pasipelnyti. Tačiau dabar Ramunė, savo kailiu patyrusi, ką reiškia auginti ne tokį vaiką, likimo draugams galėtų duoti ne vieną vertingą patarimą.
Manto judrumu ir emocionalumu ne kartą skųsdavosi berniuką namuose auginusi močiutė, tačiau didžiausi vargai prasidėjo jam išėjus į mokyklą. Per pamokas jis ramiai nepasėdėdavo nė keliolikos minučių: sukiodavosi į visas puses it malūnėlis, kumščiuodavo suolo draugą, atakuodavo mergaites pieštukais ir net išeidavo pasivaikščioti tarp suolų. Nors ir būdamas smalsus, Mantas nesugebėjo iki galo atlikti jokios užduoties pritrūkdavo kantrybės nė neįpusėjęs.
Užburtas ratas
Šis sutrikimas jokia naujiena, - sako mokslininkė Aurelija Jučaitė, kuri ketverius metus Stokholmo Astrid Lindgren vaikų ligoninėje tyrinėjo hiperaktyvius vaikus. Visada augo vaikų, kuriuos tėvai bei pedagogai vadindavo išdykusiais, nervingais bei sunkiai auklėjamais. Tiesiog nebuvo šio reiškinio medicininės diagnozės arba ji slėpdavosi tarp kitų ligų epilepsijos, traukulių, galvos traumų. Perdėtas judrumas gali tapti didele bėda, nes trukdo prisitaikyti visuomenėje.
Tokie vaikai perdėm judrūs, emociškai nestabilūs, nesugebantys planuoti mokslo dienos, sukaupti dėmesio. Pakanka klasėje vieno hiperaktyvaus mokinio, kad jis paverstų pamoką niekais. Pats labiausiai ir nukenčia. Neįstengdamas susikaupti jis pro ausis praleidžia mokytojo paaiškinimus. Išsiblaškėlio dėmesys prie dėstomo dalyko grįžta jau įpusėjus pamokai, bet jis nieko nebesupranta ir vėl ima nuobodžiauti.
Ne viena šeima išyra, pavargusi suktis užburtame rate: vaiko elgesio sutrikimai apauga mokslo, adaptacijos problemomis, vėliau neretai atsiranda alkoholio, narkotikų potraukis, pradedama ieškoti kriminalinių nuotykių. Mat hiperaktyvūs vaikai siekia viską išbandyti, jie impulsyvūs naujovių ieškotojai, kompanijos lyderiai. Jiems stinga savikontrolės, todėl visur neria stačia galva, nepagalvodami apie padarinius, ir dažniau patiria nelaimingus atsitikimus bei traumas. Nuolat konfliktuodami su visu pasauliu nenuoramos neretai tampa atstumtaisiais ir ilgainiui patys ima save prastai vertinti.
Įtariamieji
Tėvai stebisi, iš ko jų vaikas galėjo paveldėti tokį prastą charakterį, arba kremtasi blogai jį auklėję. Jie nė neįtaria, kad sunkaus elgesio priežastys biologinės. Tyrinėjau neurocheminius pokyčius hiperaktyvių vaikų smegenyse, - pasakoja Aurelija Jučaitė. Tokių vaikų pailgosiose smegenyse pastebėjome baltymo dopamino ir noradrenalino pusiausvyros sutrikimų. Šių baltymų sistema smegenyse perduoda informacinį signalą, nuo jos priklauso adaptacija ir reakcija į aplinką.
Pasaulio mokslininkai mano, kad hiperaktyvumą nulemia genai, ir ieško kaltųjų genų. Paprastai vienas iš tėvų vaikystėje irgi yra turėjęs panašių bėdų. Skirtumas tas, jog kiekviena karta vis brangiau moka už civilizacijos laimėjimus. Mus tikina, esą sintetiniai maisto priedai nekenkia sveikatai. Tačiau jie yra tarp pagrindinių įtariamųjų dėl vaikų hiperaktyvumo.
Aurelija Jučaitė apsigynė mokslinį darbą, kurio tema su maistu gaunamų cheminių medžiagų poveikis vaiko raidai. Ji pastebėjo, kad tam tikrų genų ir toksinių medžiagų derinys veikia centrinę nervų sistemą, skatindamas didelį aktyvumą. Bandymai su gyvūnais tik sustiprino šią prielaidą veikiami analogiškų medžiagų jie irgi darėsi hiperaktyvūs.
Tarp kaltinamųjų ir aplinkos teršalai bei kenksmingos medžiagos, kurias suvalgome su Baltijos jūroje pagaunamomis žuvimis. Jos kaupiasi riebaliniame moters audinyje, ir kūdikis gauna jų su motinos pienu. Neatsitiktinai šalyse, kur suvartojama daugiau žuvies, diagnozuojama daugiau hiperaktyvių vaikų.
Psichiatras Darius Leskauskas sako, kad šiuolaikiniai animaciniai filmukai ir kompiuteriniai žaidimai dar labiau paaštrina išsiblaškiusių vaikų problemas: Jie pagrįsti ne sukaupti dėmesį skatinančiu pasakojimu, bet sparčiai besikeičiančiais vaizdais. Vaikui tereikia perkelti dėmesį nuo vieno vaizdo prie kito.
Ritalino karta
Judrus vaikas nebūtinai hiperaktyvus. Vaikai apskritai yra judrūs, - pastebi Aurelija Jučaitė. Kad įvardytume esant sutrikimą, reikia kelių simptomų, trukdančių vaikui gyventi. Juos turėtų pastebėti ne tik tėvai, bet ir mokytojai bei medikai.
Turtingose šalyse dėmesio ir aktyvumo sutrikimas tyrinėjamas 20 metų, jau sukurta veiksminga pagalbos sistema. Bene toliausiai pažengusios Skandinavijos šalys. Švedijoje hiperaktyvūs vaikai mokomi atskirose klasėse, yra net specialių mokyklų. Tokioje klasėje mažiau vaikų, su jais paprastai dirba keli mokytojai. Pamokos trunka trumpiau nei tradicinėje mokykloje.
Tėvai, bijodami vizitu pas psichiatrą sugadinti vaikui biografiją, problemiškas atžalas veda pas pediatrą ar neurologą. Ponas Darius teigia, kad jiems reikalinga psichoterapinė pagalba: Pakankamai žinių apie hiperaktyvumą neturintys gydytojai dažniausiai skiria neuroleptikų ar trankviliantų, o jie kartais net pakenkia. Lengvesniais atvejais gali padėti psichologas. Sunkesniais vaistai.
Tiesa, ne Lietuvoje. Vakaruose hiperaktyviems vaikams skiriami psichostimuliantai mūsų šalyje neįregistruoti. Pavyzdžiui, ritalinas. Vaikų gydymas tokais vaistais sukėlė diskusijų audrą, ypač po 14-mečio Matthew Smitho mirties. Berniukas septynerius metus vartojo ritaliną. Po sūnaus netekties jo tėvas tapo aktyviu kovotoju su vaikų gydymu psichostimuliantais.
Iš tiesų šių vaistų hiperaktyviems vaikams skiriama vis daugiau. Pagal ritalino suvartojimą pirmauja Šveicarija, JAV ir Islandija. Prieš 16 metų pastarojoje šalyje diagnozuota 15 hiperaktyvių vaikų, o 2003m. jau gydėsi 600 mažųjų pacientų. Islandų žurnalas Sky sunerimo: ar ne per dažnai medikai diagnozuoja dėmesio ir aktyvumo sutrikimą?
Mirštama ir nuo antibiotikų, jei jie geriami netinkamai arba be būtino reikalo, - argumentuoja psichiatras Darius Leskauskas.- Bėda ta, kad Lietuvoje negalime gydyti psichostimuliuojančiais vaistasi, - klinikiniais tyrimais įrodyta, jog jie efektyvūs. Tačiau skirti juos gali tik psichiatras. Gal užsienyje šie preparatai išties per dažnai išrašomi?
Ką daryti?
Pirmiausia nealpti išgirdus žodį psichiatras. Ir vaikui, ir tėvams reikia specialisto patarimų, o ką kalbėti apie tai, kad tik jis gali teisingai nustatyti diagnozę. Nenuoramai bus lengviau susidoroti su visais sunkumais, jei šeimoje vyraus kuo ramesnis klimatas ir apgalvota dienotvarkė. Energijos perteklių galima išlieti sportuojant. Netinka tokios sporto šakos, kaip, tarkim, imtynės jos provokuoja agresyvumą, kuris hiperaktyviam vaikui ir taip liejasi per kraštus.
Blogiausia nekreipti dėmesio į hiperaktyvumo simptomus, viliantis, kad vaikas iš jų išaugs. Tai gresia paildomomis bėdomis nerimo sutrikimu, depresija, savižudišku elgesiu. Anot Dariaus Leskausko, ilgalaikio stebėjimo rezultatai rodo, kad speciali pagalba maždaug trečdaliui hiperaktyvių vaikų padeda sulig paauglyste atsikratyti šio sutrikimo. Kitiems jo požymiai lieka visą gyvenimą. Tačiau išmokytieji suprasti problemos esmę vėliau sugeba prisitaikyti visuomenėje ir realizuoti savo talentus.
"Ieva"
|
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
