Varduvininkai
Agna, Apolonijus, Karijotas, Margarita, Matilda, Mintautas
Reklama
|
|
Namuose
"Mūsų kūdikis turi dauno sindromą. Ką daryti?" |
Anne-Sofi ir jos vyras atsidūrė sunkaus pasirinkimo akivaizdoje, kai buvo diagnozuota, kad ji laukiasi kūdikio, turinčio dauno sindromą. Panašioje situacijoje šiandien atsiduria daugelis tėvų. Kaip išlikti laisvam spaudimo ir baimės akivaizdoje?
Nėštumo diagnostika buvo tokia: kūdikis turi dauno sindromą. Ką daryti? Medikai mums kalbėjo dviprasmiškai: ir apie jo priėmimą, ir jo sunaikinimą. Nė vienas iš jų nekalbėjo apie įvaikinimą, t.y. leisti jam gyventi ir patikėti jį tiems, kurie jį priims platesnėmis širdimis nei mūsų.
Mano vyras galvojo apie valymą, o aš apie susitaikymą su lemtimi. Negalėjau įsivaizduoti savęs mirčiai pasmerkiančios kūdikį vien todėl, kad jis bus kitoks. Jeigu jam neatsirastų vietos pas mus, reikėtų ryžtis jį patikėti kam nors kitam.
Ėmiau savo nėštumą vertinti kaip kažką ypatingo. Nešiojau savyje nebe kūdikį, bet pavojų, nežinomybę. Šis nepažįstamasis buvo dešimties savaičių.
Susitikinėjau su socialiniais darbuotojais, kurie paaiškino, ką reiktų daryti, norint atsisakyti kūdikio. Kartu bendravome su šeimomis, turėjusiomis vaikus su dauno sindromu. Šių tėvų atvirumas, jų jausmai mums daug davė.
Gyvenimas stipresnis už bet ką kitką
Realybė darėsi vis labiau tikroviškesnė, mano pilvas vis didesnis, kūdikis vis tvirtesnis. Mūsų vyresnieji vaikai (dešimties ir aštuonerių metų) vis labiau stebėjosi, kad apie šį nėštumą su jais visai nesidalijame. Buvo atlikti patys pažangiausi medicininiai tyrimai, kad kuo daugiau sužinotume. O gal kūdikis turi širdies, žarnyno, kepenų, skrandžio anomalijų? Ekrane šis kūdikis atrodydavo kas kartą didesnis, jo širdelė plakė. Gyvenimas tęsėsi.
Mums reikėjo priimti sprendimą, nes nešioti šį kūdikį man buvo labai sunku. Padedami dviejų psichologų, kartu su vyru mudu išmokome įsiklausyti į kitų kančią; gerbti nuomonių skirtumus, kad galėtume kartu priimti bendrą sprendimą ir nepriekaištautume vienas kitam dėl priimto nepageidaujamo sprendimo. Kartu ėjome šio kūdikio link, vėrėme jam savo širdis. Nusprendėme jį išsaugoti. Dabar reikėjo pasiruošti priimti jį taip kaip mūsų vyresniuosius vaikus. Tuo metu iškilo poreikis sužinoti, ar tai bus mergaitė, ar berniukas. Buvau įsitikinusi, kad gims mergaitė. Iš tiesų medikai patvirtino, kad laukiuosi mergaitės. Turėjau padaryti viską, kad išmokčiau ją pamilti. Buvo likę keturi mėnesiai tarpusavio ryšiui kurti.
Nėštumo diagnostika, dviprasmiška situacija
Dėl šios diagnostikos labai daug iškentėjome, ji iškėlė mums begalę klausimų. Nėštumo metu daugelį valandų šalia mūsų Alixės pleveno mirtis, ištisas savaites mane buvo apėmęs nerimas. Abejonės dėl mūsų pačių sugebėjimo pamilti ir mylėti ateinantį į pasaulį kūdikį dieną naktį lydėjo ištisus šešis mėnesius. Meldėmės Mergelei Marijai, kuri, be abejonės, stiprino mus savo gailestingumu. Išgyvenome siaubingų akimirkų. Vyresnieji vaikai taip pat patyrė daug išgyvenimų, pati aš nebebuvau savimi. Be jokios abejonės, mūsų mažajam Markui persidavė mano nekontroliuojamas nerimas, ir tuo visiškai paaiškinama nemiga.
Manau, jog tik tie tėvai, kurie iš anksto nusprendė priimti kiekvieną jiems dovanojamą kūdikį, gali panaudoti nėštumo diagnostiką kaip papildomą laiką pasiruošti priimti kitoniškumą. Man asmeniškai nėštumas Alixe buvo ne nėštumas. Laukiant vyresniųjų vaikų, man patiko nešioti savyje gyvenimą nuo pat pirmųjų jo akimirkų ir jausti judantį savo kūdikį. Tai buvo nenusakoma laimė. Alixė buvo sukėlusi man didžiulio nusivylimo jausmą. Daugeliu požiūriu savyje nešiojau ne gyvybę, bet neįgalumą ir jo palydovą baimę. Aukštos kvalifikacijos medicininis aptarnavimas netenka jokios prasmės, jei jis neteikia vilties.
Šiandien Alixei šešiolika mėnesių. Ji leidžiasi prižiūrima tik močiutės ir manęs. Ji įsikabinusi į mane taip, tarsi norėtų susigrąžinti laiką, kurį iš jos buvau atėmusi.
Greta mūsų buvo žmonių, kurie dalijosi jos laukimu ir mūsų skausmu. Jų buvimas šalia, parama, pagarba mūsų priimtam sprendimui, kad ir koks jis būtų buvęs, jų nuolatinės maldos prisidėjo prie to, kad šiandien namuose mes esame penkiese. Ir tai nepaprasta. Tepadeda mums Dievas!
Iš Ombres et Lumière, 2004, Nr. 144
Vertė Jūratė Terleckaitė
Bernardinai.lt |
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
