Varduvininkai
Rimvydas, Vincentas, Zenonas
Reklama
|
|
Namuose
Klaidingi vaiko tikslai |
Vaikas nori priklausyti. Kai viskas vyksta gerai ir vaikas nepraranda drąsos, jis nekelia problemų. Vaikas daro tai, ko reikia tam tikromis aplinkybėmis, ir įgyja priklausymo jausmą būdamas naudingas ir dalyvaudama šeimos gyvenime.
Bet jeigu jis praranda drąsą, jo priklausymo jausmas yra ribotas. Vaiko norai dalyvauti grupėje kinta, ir jis pradeda desperatiškai stengtis save realizuoti per kitus. Visas jo dėmesys sutelkiamas būtent į šį tikslą, ir jis tai daro maloniai arba blogai elgdamasis, nes, šiaip ar taip, vaikas turi rasti savo vietą. Žinomi keturi klaidingi tikslai, kurių toks vaikas gali siekti. Norėdami vaiką pastūmėti į konstruktyvų socialinės integracijos kelią, privalome suprasti tuos klaidingus tikslus.
Perdėto dėmesio troškimas yra pirmas klaidingas tikslas, kurio siekia vaikas, iš kurio atimta drąsa, norėdamas susikurti priklausymo jausmą. Veikiamas klaidingos prielaidos, kad jis kažkokią reikšmę įgyja tik būdamas dėmesio centre, vaikas gerai išmoksta patraukti dėmesį ir tuo naudojasi. Toks vaikas gali būti žavingas ir iškalbus, malonus ir perdėtai kuklus. Tačiau kad ir koks jis būtų malonus, jo tikslas yra laimėti daugiau dėmesio, negu dalyvauti. (...)
Vaikas, savo žavesiu negavęs dėmesio, pradės trukdyti. Jis gali verkšlenti, erzinti, dykinėti, teplioti sienas, išlieti pieną arba bandyti dar tūkstantį būdų dėmesiui pritraukti. Bent jau kai tėvai apie jį šokinėja, vaikas gerai supranta, jog jie žino, kad šiuo metu jis yra čia. Toks vaikas save suvokia klaidingai. Pasiduodami perdėtiems vaiko dėmesio reikalavimams, mes tik sustipriname šį klaidingą savęs suvokimą ir įsitikinimą, kad toks būdas padės jam sukurti trokštamą priklausymo jausmą. (...)
Kova dėl valdžios tai antras klaidingas tikslas, kuris paprastai atsiranda po to, kai tėvai kurį laiką jėga bando nevykdyti vaiko reikalavimų skirti daugiau dėmesio. Tuomet vaikas nusprendžia pasitelkti jėgą ir nugalėti tėvus. Jį skatina nepaprastas pasitenkinimas atsisakyti daryti tai, ko nori tėvai. Toks vaikas pajunta, kad sutikęs su reikalavimais ir pasidavęs stipresnei jėgai, jis praras savo vertės jausmą. Baimę, kad didesnė jėga pavergs, kai kurie vaikai suvokia kaip žlugdančią realybę, kuri skatina demonstruoti savo jėgą. (...)
Baisi klaida yra bandymas nugalėti vaiką, kuris tiesiog beatodairiškai siekia valdžios. Tai bergždžios pastangos. Mūšyje, kuris tampa nuolatinis, vaikas išsiugdo naujų jėgos naudojimo įgūdžių ir randa svarbesnių priežasčių, o neparodęs savo jėgos, jis jaučiasi bevertis. Šis besiplečiantis procesas gali sukelti tokią vaiko būseną, kad pasitenkinimą jis pajus tik būdamas pirmarūšis ar tikras tironas. (...)
Trečias klaidingas tikslas formuojasi, kai stiprėja kova dėl valdžios. Tėvai ir vaikas, įsitraukdami į kovą dėl valdžios ir bandydami pavergti kitą, gali paskatinti keršto jausmus ir atsakomuosius veiksmus. Nuviltas vaikas gali siekti revanšo vienintelio būdo pasijusti reikšmingam ir svarbiam. Jis įsitikinęs, kad tėvai jo dabar negali pamėgti ir jis neturi jokios įtakos, jėgos. Vienintelė jo reikšmė daryti žalą kitiems. Be to, tokiu atveju reikšminga ir kitų daroma žala jam pačiam. Taip klaidingu vaiko tikslu tampa atsakomieji veiksmai ir kerštas. (...)
Ketvirto tikslo griebiasi tik visiškai nuviltas vaikas. Jis bando parodyti savo nevykėliškumą. (...)
Visiškai sužlugdytas, nuviltas vaikas atsisako visko. (...) (jam) atrodo, kad jam niekas nepasiseks, ar tai būtų naudinga ar nenaudinga. Jis tampa bejėgis ir naudojasi savo bejėgiškumu, perdėtai sureikšmina bet kokį tikrą ar įsivaizduojamą silpnumą ir trūkumą, vengia atlikti bet kokius uždavinius, kuriems nepasisekus jis patektų į dar keblesnę padėtį. Atrodantis kvailas vaikas dažnai būna paprastas vaikas, iš kurio atimta drąsa, o savo kvailumu jis stengiasi prisidengti vengdamas bet kokių pastangų. Atrodo, kad toks vaikas tiesiog sako: Jeigu aš ką nors bandysiu daryti, iškart pamatysite, koks aš nevykėlis. Geriau palikite mane ramybėj.
Tokia būtybė neprašo kitų padėti, ji tiesiog visko atsisako. Kai tik motina suvokia sakanti: Aš pasiduodu. Nėra jokios prasmės ko nors jo prašyti, neabejotinai rodo, kad šis jausmas atitinka vaiko norus. Tai reiškia tą patį, ką ir vaiko žodžiai: Atsisakyk, mama. Nėra jokios prasmės. Aš esu beviltiškas nevykėlis. Palik mane ramybėje. Vaiko nuomonė apie save, aišku, yra klaidinga; ją suformavo daug patirtų nesėkmių, iškėlusių jam neįveikiamų kliūčių. Taip vaikas prarado drąsą. Bet nė vienas vaikas nėra bevertis!
Rudolf Dreikurs ir Vicki Soltz Laimingi vaikai: iššūkis tėvams. Leidykla Vaga, 2004.
|
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
