|
|
 |
| Laisvas laikas |
Apie Vėlines |
Per šimtmečius gyvuojančią Vėlinių šventę atnašaujamos aukas išėjusių į Dausas vėlėms ir jų deivei Velionai, žymint vėlėms kelią žvakelių liepsnelėmis. Jos kviečiamos pagerbiant jų atminimą, sau primenant, kad vėlėmis kažkada pavirsime.
Vėlių pagerbimas nėra vien tik baltiškasis reiškinys. Pats žodis vėlė panašią prasmę turi įvairių Europos tautų kalbose. Senovės anglų kalboje žodis wael reiškė mūšyje kritusio kario lavoną, likusį gulėti kovos lauke, germanų wallr kautynėse žuvusįjį. Senovės germanų mirusiųjų šalis, į kurią visi po mirties iškeliaudavo, vadinosi Walhala. Taigi vėlių, kaip kitos žmogaus egzistencijos forma, žinota daugelyje Senosios Europos kraštų.
Mūsų krašto žmonės vėles pagerbdavo keletą kartų per metus, bet ypač šventiškai jas paminėdavo vėlų rudenį. Tuomet skersdavo kiaules, kimšdavo dešras, ruošdavo apeigines skerstuvių vaišes kapinėse ar namuose. Tos apeigos net vadintos dešrų kimšimo švente.
Vėlinių apeigoms šeimininkės gamindavo 12 patiekalų. Iššvarindavo namus, ant stalo užtiesdavo baltą staltiesę. Į apeigas visi rinkdavosi tyloje ir tyloje švęsdavo. Tik namų šeimininkas, rengdavęs apeigas, prieš valgant pagerbdavo išėjusių vėles apeigine kalba. Už stalo būdavo paliekama tuščia vieta mirusiems šeimos nariams, tačiau į ten padėtus indus būdavo dedama vaišių patiekalų, pilama gėrimų.
Lietuvos krašto žmonės vėles pagerbdavo ir ištaisydami apeigas kapinėse, kur sunešdavę puodus, pilnus valgių, ir palikdavę ten vėlėms pasimaitinti.
Per Vėlines svarbiausia buvo nepamiršti pagerbti ir pavaišinti elgetų, tad jiems būdavo atidedami į krepšius pirmieji maisto gabalai. Būtinai buvo įdedama duonos. Mūsų protėviai tikėjo, kad elgetos turi slaptą dvasinį ryšį su vėlėmis ir jų pasauliu.
Pasak mūsų tautos žilos senovės tyrinėtojos istorikės Pranės Dundulienės, įvedus krikščionybę, žyniai buvo nušalinti nuo savo pareigų ir tapo elgetomis. Vis tik žmonės ir toliau kvietė juos dalyvauti laidojimo apeigose, aukoti aukas už mirusiuosius bei melstis už vėles.
Tad nepagerbti elgetos žynio vaišėmis nuo Vėlinių stalo grėsė ryšio su anapusiniu pasauliu praradimu, vėlių suerzinimu. Buvo tikima, kad toks žmogus dievų galįs būti paverstas kokiu nors gyvuliu.
Kur bebūtume, nepamirškime uždegti žvakelės saviems ar svetimiems, šią žemelę palikusiems. Pagerbkime juos tyla ar malda. Nepamirškime, jog Dausos kažkada bus ir mūsų buveinė.
|
|
|
| Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą. |
|
|
|
|
 |
|
|
|
| Renginių anonsai |
|
|
|
|
| Femina.lt draugai |
|
|
|
|
|
|
