Varduvininkai
Celestinas, Daugirutis, Genardas, Sikstas, Vilimas, Vilimas, Žilvinė, Žintautė
Reklama
|
|
Gyvenimas
Patriotizmas. Tyras, iškreiptas ir neegzistuojantis |
| Marius Jančius |
Prieš kelias savaites pamaniau, jog būtų smagu, jei trispalvės nedingtų iš Vilniaus centro iškart po Vasario 16-osios ir plazdėtų iki kovo 11-osios.
Taip bent mėnesį baltame krintančių snaigių fone matytume ryškiaspalvį audeklą, primenantį apie jausmą, kurį kasdienybės pilkumoj kuo lengviausiai pamirštame. Patriotizmą. Anot žodyno, Tėvynės meilę ir atsidavimą savo tautai
Kad ir kaip svarstytume, patriotizmas visuomet susijęs su jausmais ir emocijomis. Kalbėdami apie meilę Tėvynei vien protu, racionaliais svarstymais, logiškomis diskusijomis kažin ar išsiverstume. Filosofas Arvydas Šliogeris kadaise diskusijų laidoje pareiškė, kad apie patriotizmą neverta rimtai kalbėti, nes pirmiausia ir svarbiausia yra individas bei jo laisvė. Tačiau kilus klausytojų pasipiktinimo bangai, filosofas savo poziciją patikslino, teigdamas, jog neketinęs įžeisti mylinčiųjų Tėvynę bei pripažįstąs patriotizmo svarbą. Sakytum racionalūs samprotavimai kapituliavo prieš jausmų galią.
Patriotizmas: įkvepiantis, svaiginantis, bauginantis ir net pavojingas juo tarsi vėliava mosuoja daugybė jausmų atmainų. Šilta džiaugsmo ir pasididžiavimo banga, išsiveržianti iš krūtinės ir įkvepianti vienybei bei pasiryžimui. Taip mes prisimenam Sąjūdį. Graudulio, pagarbos ir padėkos sužydėjimas, bendraujant su šviesių akių pokario partizanais ir tremtiniais. Alumi aplaistytas laukinį džiaugsmą atnešęs krepšinio pergalių skonis, su kerštingu Dabar mes jum įspyrėm, jugai, amerikonai, rusai ar kas bebuvę! Kerzinių batų brutalumas, kuriais apsiavęs žingsniuoja piktas jaunimas, pasiryžęs suskaldyt kaukolę kitataučiui- jie save irgi vadina patriotais.
Ar pastebėjot, kaip ką tik perskaitytoj pastraipoj nuo jausmų ir emocijų, kurias siejame su meile, nuvažiavom prie galios demonstravimo ir siekio pažeminti? Iškreipto patriotizmo grimasas geriausia pastebėti didžiojo Rytų kaimyno veide. Turbūt girdėjote sąvoką didžiavalstybinis šovinizmas. Porą sykių kone tirtėjau iš pykčio ir apmaudo, diskutuodamas su išsilavinusiais rusais.
Prieš dešimt metų Danijoj teko įrodinėti kaimynams iš Rytų, jog baltai išliko ne todėl, kad kunigaikščiai tuokėsi su rusaitėm ir naudojosi tų kraštų ištekliais, ir kad sovietija Lietuvoj daugiau nuniokojo nei sukūrė, ir kad Klaipėdos kraštas ir Vilnija mums priklauso teisėtai, ir kad Sąjūdis kilo ne dėl keliasdešimties intelektualų noro įsiamžint. Kur ten racionalus dėstymas ir logika jau po pusvalandžio taip įsitraukėm, kad net žandai išraudo, prakaitas išmušė. Galiausiai disputo kolegos paskelbė verdiktą mums, mažajai respublikai vaidinat kažką, bet visvien privalėsit taikytis prie didžiojo kaimyno, nes jis didelis, o jūs mažuliukai ir be energijos resursų.
Antrąsyk stipriai nualinau širdį ir kraujagyslių sistemą rusų armijai daužant Grozną. Tuos banditus reikia išsmaugt kaip kačiukus, visus., sakė solidi ponia iš Maskvos. Taip pikta, nors kumščiu į stalą iš apmaudo trenk.
Manau, jog būtent iš mano minėtų pavyzdžių kyla Rusijos pseudopatriotų, tokių kaip Eduardo Limonovo nacionalbolševikai, smurtinė, kartais teroristinė veikla. Tos veiklos šaknys iškreiptai suvoktas patriotizmas. Galios suvokimas, nukreiptas prieš silpnesnįjį. Naikinimo sindromas. Ar pamenat, kaip verslininkas, su šešėlinėm struktūrom siejamas Anzoris Aksentjevas-Kikališvilis surengė ryšių su visuomene akciją, traukinio vagone suglamžęs Lietuvos Respublikos tranzito dokumentus, būtinus kelionei į Kaliningradą, ir tėškęs juos mūsų konsulato darbuotojui į veidą? Neveltui akcijos forma buvo būtent tokia dauguma Rusijos gyventojų smerkia Lietuvą už normalią tranzito tvarką. Neva, kaip drįsta tie įžūlūs nykštukai?!
Patriotizmas dar būna tiesiog džiugus ir tyras. Šiemet Vasario 16-osios šventė buvo surengta vaikučių su negalia mokykloje Atgaja . Kartu su vaikais dalyvavo vyrų choras Aidas, Krašto apsaugos ministerijos orkestras. Matant džiaugsmingai himną giedančius, vėliavėlėm mojuojančius Atgajos auklėtinius, žilagalviams Aido vyrams ritosi ašaros.
Vaikai elgiasi natūraliai ir jaučia tikrai, nieko nebijo, nuo nieko nesislapsto, bet svarbiausia nesistengia niekuo apsimesti ir nieko apskaičiuoti. Jų meilė gyvenimui įspūdinga. Ir Lietuvą, o svarbiausia žmones vaikučiai myli ne abstrakčiai, o tiesiai ir nuoširdžiai. Tikriausių patriotų verta savybė.
Kažin, o kaip su tais lietuviais, kurie išvažiuoja į užsienį griežtai pasakę, jog nebegrįš? Kad šitai valstybei nusispjaut į jų likimus, kad šita valdžia jiems nieko neduoda ir kad esant tokioms sąlygoms čia likt gali tik netikėlis arba kvailys?
Man mielesnis Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filme "Horizontai arba gyvenimas luvruose" apie lietuviškumą ir gyvenimo prasmes samprotaujančio ūkininko požiūris. Nusispjaut ir išbėgt lengva. O jam, pasilikusiajam, labiausiai gyvenimą šildo ne vien racionalumas ir paskaičiavimai, kuriais remdamiesi kiti sprunka. Jam gerokai artimesni ramūs išgyvenimai, subtilios pajautos, šilti jausmai. Tikra ir tvirta meilė Tėvynei ir jos žmonėms. |
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
