Varduvininkai
Rimvydas, Vincentas, Zenonas
Reklama
|
|
Gyvenimas
Babelio bokšto griūties privalumai |
| Marius Jančius |
Rygos operoje Nabuką žiūrėjom per stačiatikių Kūčias. Puikus pastatymas, tikrai stiprūs atlikėjai, Irena Milkevičiūtė dainuoja tiesiog dieviškai. O ir teatro interjeras išskirtinis. Bet kaip įdomu buvo stebėti orkestrą... Atlikėjai apsirengę kas kaip: vienas su peteliške, kitas pasirišęs kaklaraištį, trečias viršutinę marškinių sagą atsisegęs.
Štai violončelininkas pjausto savo instrumentą į taktą kramtydamas gumą. Prie didžiojo būgno stovi baltapūkė mergina ir flirtuoja su kitu kolega perkusininku. Juokiasi, diriguoja kartu su dirigentu, o atsistojusi mušti būgno pakraipo kolegai prieš nosį užpakalį. Obojaus pūtikas nuolat šnekučiuojasi su klarnetininku. Staiga padaro klaidą ne vietoj išpūstas garsas nuskamba kaip oro pagadinimas. Kiek juoko muzikantams iš kolegos žioplumo...
Ramiausias klarnetininkas. Gavęs žinutę į mobilujį telefoną, nuo kurio ekrano nušvinta visa orkestro duobė, jis ramiai parašo atsakomąją žinutę, įsideda telefoną kišenėn, susigūžia ir užsnūsta. Nekruta kone visą trečiąjį veiksmą. Galop kai pasibaigus operai dirigentas plačiu mostu pakviečia kolegas stotis ir priimti žiūrovų aplodismentus, paaiškėja, jog vyrai jau susidėję instrumentus, moterys pasiėmusios rankines ir visi spiečiasi prie išėjimo. Pamanau štai smagūs žmonės muzikantai, latviai ir rusai.
Viešbučio bare tvyro iškilminga, rami atmosfera. Tviska krištolas, kvepia prabangiais gėrimais. Įeina dvi merginos. Gražuolės! Išsičiustijusios, išsipuošusios, išsipaišiusios. Netrukus prie jų prisijungia palydovai du seni sukriošę vyriškiai, labai panašūs į italus. Viena iš merginų skambina mamai ir išgirstu, kad kalbama lietuviškai. Jau tuoj grįš namo, tuoj tuoj.
Galvoju, ką gi merginos veikia penkių žvaigždučių viešbutyje su tais dviem ponais. Galbūt diskutuoja apie pasaulinį klimato atšilimą ir Kioto protokolo svarbą? Arba svarsto paukščių gripo pandemijos prevencines priemones. Žinoma, tai ne mano reikalas, tik man kažkaip pagailsta tų lietuvaičių ir, eidamas pro šalį, pademonstruoju neišsiauklėjimą: garsiai sakau tėvynainėms:Mergaitės, važiuokit jau namo, ten jūsų gražesni berniukai laukia. Akiplėša aš. Bet kokios žavios tos lietuvaitės. Ir kokie padaužos tie italai.
Kazino siaučia gruzinas. O gal armėnas. Neišdrįsau paklausti. Jis nuolat šokinėja aplink ruletės stalą, rusiškai mėto trumpas komandas Netrukdyk!, Pasislink!, Neužstok!. Ir suplukęs, bet triumfuodamas šūkteli: Na, dabar man pasiseks!.
Prie kortų stalo sėdi du britai. Vienas aprasojusiais akiniais įdėmiai stebi savo draugą ir jaudinasi dėl žaidimo eigos. O draugas pabaigia alaus bokalą, žvilgsnis medinis. Jis numovė man kelnes...- kartoja lošėjas, turėdamas galvoje krupjė. Paskutinį kartą abu bičiulius mačiau vorele besiblaškančius po lošimų salę. Nuoširdūs tie britai. Siautulingi tie gruzinai. O gal armėnai.
Dabar surimtėsiu. Atskiras žmogus negali būti laikomas savo tautos veidrodžiu, greičiau viena smulkia gigantiško kaleidoskopo detale. Bet kad ir kaip ten būtų, kiekvienas žmogus, ypač užsienyje, yra laikomas savo tautos atstovu. Jis vertinamas ne tik kaip individas, bet ir kaip savo nacijos kūnas bei dvasia.
Filosofas Stasys Šalkauskis teigė, jog tautą įmanoma įsivaizduoti netgi neturinčią nei teritorijos, nei valstybės ir net savo kalbos, bet vis dėlto jis manė, kad negali būti tautos be sutelktinės individualybės, kuri išskiriamai ją charakterizuoja.
Žinoma, kalbėdami apie tautiškumą (kokia nepopuliari sąvoka šiais laikais!), privalome nevertinti asmens moralės tautybės kontekste nusikaltėlis, niekšas neturi tautybės, jis yra nusikaltėlis, niekšas kaip individas. Tai turbūt visiems aišku.
Taigi, Babelio bokštas buvo sugriautas, žmonės sušneko skirtingomis kalbomis ir pasklido po žemės veidą. O mes, lietuviai, per tris milijonus individų, aukštaičių, dzūkų, žemaičių, suvalkiečių ir kitų, norinčių išsiskirti ir būti vienintelė ir nepakartojama asmenybė, kuo mes vis dėlto esame panašūs, kaip mūsų bendrybės dalyvauja formuojantis mūsų vertybėms?
Cepelinai? Alus? Krepšinis? Kūčios? Sausio 13? Požiūris į moters vietą visuomenėj? Bendruomeniškumo stygius? Nuoširdumas? Atjauta? Apsimestinis religingumas? Spjaudau sau ir gaudau!? Rusiška popmuzika? Pagalba artimui? Finansinės galios siekimas?... Ar gali šiandien bet kuris mūsų apibūdinti tai, kas mus vienija, kokia yra mūsų sutelktinė individualybė pradedant vertybėmis ir baigiant nacionalinio charakterio ypatumais? Manau, nelengvas uždavinys kiekvienam.
O vis tik tam ir buvo sugriautas Babelio bokštas, kad žmonės be savo išskirtinumo ir asmeninės raidos dargi iš naujo atrastų, įsisąmonintų ir panašumo, grįsto bendromis vertybėmis svarbą. Pradedant asmenybe, šeima, bendruomene, toliau tauta, kaimynais ir baigiant visa žmonija nuo asmeninės savivokos, šeimos bendrystės iki tautinės savimonės, kitų tautų supratimo. Juk yra ir pačios universaliausios bendražmogiškos vertybės. Tik kažin ar galim įsisąmoninti aukščiausio lygmens bendrystę, nesusivokę artimesniuose, mažiau globaliuose lygmenyse.
|
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
