Varduvininkai
Rimvydas, Vincentas, Zenonas
Reklama
|
|
Gyvenimas
Būti Mama |
| Žydrūnė Balkuvienė |
Būti mama yra nuostabu. Išjausti, išgyventi, įvertinti kiekvieną Motinos Gamtos tau patikėto atsakingo kūrybos proceso akimirką, nuo pat pradžios iki galo
Padžioje augi, mokaisi, galbūt darai klaidas, stengiesi jas taisyti, ieškai atsakymų. Bet užtat neabejoji tuo, kad į savo kūrinį labai nuoširdžiai įdedi visa, kas geriausia. Svarbiausia daug meilės ir gėrio. Elgiesi taip, kaip moki, kaip suvoki savo pareigą ir atsakomybę prieš šią mažą tavo įsčiose išnešiotą būtybę.
Motina Gamta mums moterims, patikėjo atlikti didžią misiją šioje žemėje palikti pėdsaką po savęs pagimdyti ir užauginti VAIKĄ. Ar yra kas kilnesnio? Kartais kyla natūralių klausimų ir abejonių. Ar tikrai viską darome gerai, nes norisi daug spėti, daug duoti, išmokyti. Kartais katastrofiškai trūksta laiko, jaučiamės pavargusios ir išsunktos kasdienybės rutinos. Ima svyruoti pasitikėjimas savimi, kai atrodo mūsų niekas nesiklauso. Tačiau tai laikinumas, abejonės praeina. Nes tai, ką iš tikrųjų turime širdyje, yra amžina.
Didžiausias troškimas būti gera mama, kad vaikas jaustųsi mylimas, saugus ir laimingas. Mamos, augindamos vaikus, dažnai mėgsta sakyti, jog su kiekvienu gimusiu vaiku pačios tarsi paauga vis daugiau išmoksta, tobulėja, subręsta.. Iš tiesų niekas neturi teisės smerkti mūsų nežinojimo, nes juk mokomės ir norime išmokti...
Prieš keturiolika metų tapau jaunute mama. Prisimenu, jog tą akimirką išgyvenau su nežinomybės nerimu, tačiau atminty ji išliko paslaptinga ir kartu tokia nuostabi! Tą naktį tarsi sustojo laikas, giliai įamžindamas džiaugsmo ašaras ir tą jaudulį, kai išgirsti verksmą, bet dar nežinai KOKS ir KAS JIS tas lauktas mažas žmogutis. Išgyvenau daug ir bauginančių akimirkų, tačiau visada vedė stiprus pažinimo noras.
Tais laikais po gimdyklų langais būriuodavosi tėčiai, laukdami džiaugsmingų žinių apie pagausėjusią šeimą. Laimingos mamos rodydavo kūdikėlius per langą, o vienas tėvelis, pamenu, net vežimuką atvežė parodyti nupirktą vaikeliui..
Būdavo daug juoko ir gana kurioziškų situacijų. Gimdymą gaubė paslaptinga, neperregima skraistė.
Šiandien vaiko gimimas dažnam tėveliui nėra jokia paslaptis. Antrojo vaikelio, sūnaus, gimdyme dalyvavo ir mano vyras. Aš jaučiausi ramesnė ir saugesnė. O vyro dalyvavimas šiame procese tą naktį netikėtai tapo labai svarbia ir realia pagalba ne tik man, bet ir medikams. Šis potyris atskleidė daug naujo mums abiems, padėjo dar labiau suartėti. Gimus vaikams, jiems abiems sukūriau po pasaką , eiles ir lopšinę.
Nesuprantu mamų, kurios atsisako savo gimusių vaikų. Jau vien dėl nepakartojamų gimdymo potyrių, atrodo, šitaip pasielgti nesugebėtum. O pirmieji nedrąsūs vaikelio judesiai dar įsčiose ir tas džiaugsmingas virpulys, kai juos jauti
Iš atminties to neištrinsi. Vaiko gimimas įvykis, kai realiai prisiimi atsakomybę, ją pajauti kiekviena pulsuojančia savo kūno ląstele. Juk gimimo stebuklas toks unikalus! O gal kitos mamos visa tai jaučia silpniau?..O gal visai nieko nejaučia?..
Žvelgiu į vaikų ir kūdikių namuose gyvenančių ir motinišką šilumą praradusių vaikų akis.. Jos tokios gilios, nes ten sutelpa meilės ir šilumos troškulys, nesuvokimas išdavystės TOS, kuri jį išnešiojo, pagimdė ir paliko
Už ką, ar aš kitoks? šis klausimas kirba vaikiškoje pasąmonėje. Nesunku nuspėti kas darosi jų mažose širdelėse, kai išgirsta tariant žodį mama arba kai reikia jiems patiems jį pakartoti. Ar sugebės kada nors tokie vaikai suprasti, atleisti, pamilti ir patikėti?.. O savo gyvenimą susitvarkyti taip, kad nebeliktų tos pirminės nuoskaudos šešėlio už palikimą ir atstūmimą... Tai - turbūt sunkiausia.
Gyvenimas mus verčia išmokti daugybę pamokų, o galutinę atestaciją vis tik gauname sulaukę gražaus saulėlydžio. Laimingi tada galintys pasakyti, jog kažką savo nueitam kely įamžino, kažką suvokė. Jie sugeba dėkoti gyvenimui už išmoktas tiesas ir atsivėrusį jų pažinimą. O nelaimėliai ir miršta įsitikinę savo neginčijamu teisumu.
Norėtųsi, kad mūsų vaikai kuo daugiau šypsotųsi, kad šeimoje jie būtų planuoti ir laukiami, kad gimti namai jiems būtų tikroji užuovėja ir saugi buveinė nuo visų gyvenimo negandų. O jų netekusieji vis tik juos surastų ir būtų priimti su tikra meile ir šiluma.
Vaikai laimingi, kai laimingi jų tėvai. Tik įsiklausykime. Kartais reikia tiek nedaug kad jie tai pajustų..
|
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
