Varduvininkai
Aidas, Leonas, Visgintas
Reklama
|
|
Gyvenimas
Apie ketvirtąją valdžią |
| Marius Jančius |
Uždavėme keletą klausimų apie lietuvišką žiniasklaidą žinių vedėjui Mariui Jančiui, kuris yra neabejingas savo profesijos lygiui ir prestižui Lietuvoje.
Kodėl Lietuvoje žiniasklaida laikoma ketvirtąja valdžia?
Terminas ketvirtoji valdžia atsirado kaip demokratinės visuomenės sąrangos dalis. Norėta pasakyti, jog demokratinė sistema tik tuomet gali būti visavertė, kai įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios veikia viešumo, laisvo žodžio erdvėje, yra savotiškai kontroliuojamos.
Tačiau visų valdžių priedermė- tarnauti žmonėms. O mūsų dienų Lietuvos žiniasklaidą drąsiai galime vadinti kuokos valdžia. Neįtikęs ar kitoje kažkieno interesų barikadų pusėje atsidūręs pilietis gali būti sutraiškytas. Ir dažnai visai ne dėl to, kad yra korumpuotas, nusižengė teisėsaugai, pamynė moralę ar nusispjovė į pagarbią laikyseną bendrapiliečių atžvilgiu. Kuokos valdžia puikiai žino, kaip jos įsibauginę kitos trys valdžios ir naudojasi tokia situacija.
Ar šiandienos žurnalistai suvokia atsakomybę už savo ištartą ar parašytą žodį?
Retas suvokia. Pirmiausia aiškus žiniasklaidos savininkų atsakomybės trūkumas. O žurnalistai... Skirtingai nei kolegos gilias tradicijas turinčiose Vakarų šalyse, kurie yra situacijos stebėtojai, klausiantys ir analizuojantys, padedantys auditorijai susivokti, Lietuvos žurnalistai dažnai mėgaujasi vertintojo, kone savotiško prokuroro vaidmeniu. Suprask: mes galim sudirbti bet kurį nepatikusį.
Šitoks kai kurių žiniasklaidininkų požiūris byloja apie nepagarbą tėvynainiams, bendrapiliečiams. Tai visagalybės pajautimas, būdingas silpniems, bailiems, tačiau labai ambicingiems žmonėms. Iš čia kitas blogis - negalima tikėtis, kad silpni žmonės priešinsis žiniasklaidos savininkų pastangoms pasinaudoti savo žiniasklaidos priemone kaip bet kuria kita nuosavybe: sandėliu, staklėmis ar šluotražiu.
Ar norint būti žurnalistu pakanka mokėti rašyti ir turėti įžūlumo praeiti per ugnį ir vandenį?
Bažnyčios hierarchai, atsakinėdami į klausimus apie į skandalus įsipainiojančius kunigus, teigia, jog sunku daryti kokią nors atranką, ir taip per mažai jaunuolių ateina į seminarijas. Taigi, mielos Dievo avelės, kai stinga kiekybės, nereikalaukite kokybės.
Kažkuo panaši situacija ir žurnalistikoje, tik pagrindinis lūžis įvyksta vėliau. Jau prieš dešimt metų Žurnalistikos dėstytojai liūdnai konstatuodavo, jog studijos tapo greitos ir paviršutiniškos, tarsi greitas maistas. Studentai per mažai laiko praleisdavo bibliotekose, kaupdami žinias, klodami pamatą ateities darbams.
Kitaip tariant, tapo lengva suprasti kokią galią turės tavo žodis, tačiau nepakako noro išsiugdyti atsakomybę ta galia naudotis. Tačiau tai tinka ne visiems, tik kai kuriems. Nemažai jaunų žurnalistų palieka Alma Mater pasirengę darbui.
Tačiau čia įsijungia aplinka, į kurią patenka mokslus baigę jaunieji žurnalistai. Darbą redakcijoje pradėjęs etiškas, objektyvumo principais besivadovaujantis jaunas specialistas susipažįsta su trimis pagrindinėmis taisyklėmis: Savininkas visada teisus, o jo interesai-šventi, Aš nediskutuodamas vykdau redaktoriaus nurodymus ir Visi taip daro, todėl būsiu kvailas, jei priešinsiuosi. Ketvirtąją taisyklę daugelis laikosi atsargai: Jeigu bus visai prastai, išeisiu dirbti į ryšius su visuomene.
Kokias gyvenimo vertybes augina ar skatina šių dienų žiniasklaida?
Pirmoji ir svarbiausia norma - tai stipresniojo teisybės norma. Ji prieštarauja patiems žiniasklaidos principams, tačiau karaliauja Lietuvos žiniasklaidoje. Galia yra viskas. Galia - pirmiausia pinigai. Aš jokiu būdu nekalbu apie visą žiniasklaidą, neretai tampančia vienintele nuskriaustų žmonių viltimi, aš tik pabrėžiu aiškią vyraujančią tendenciją.
Ar galima žodžiui (tiek ištartam, tiek rašytiniam) taikyti ekonomikos dėsnius (rinkos principus)?
Visame pasaulyje žiniasklaida yra ne vien pasikeitimo skirtingais požiūriais ir tiesomis vieta, visuomenės susitarimo paieškų, pilietiškumo šventovė, bet ir verslo subjektas. Tačiau atsakingose pilietinėse visuomenėse, skirtingai nei Lietuvoje, labai aiškios ir realiai veikiančios piliečius ginančios įstatymo normos ir etikos standartai. Savireguliacijos sistema ten nėra tušti žodžiai.
Lietuvoje, deja, yra kitaip. Pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 2 ir 3 punktuose aiškiai sakoma, jog jei per visuomenės informavimo priemonę paskleista informacija, kuri žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, asmuo turi teisę surašyti paneigimą, o visuomenės informavimo priemonė privalo jį tokios pat apimties ir ta pačia forma nemokamai paskelbti per dvi savaites.
Įstatymas galioja dešimt metų. Kiek atvejų įgyvendintos 44 straipsnio nuostatos? Nė karto. Iš Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nutarimų pasijuokiama ir jie panaudojami leidinio reklamai, plyšaujant apie laisvo žodžio pricipo pamynimą, o Žurnalistų etikos inspektoriaus įspėjimus redaktoriai ir savininkai nušluoja į šiukšliadėžę ramesne sąžine nei ant lango užmigusią pernykštę musę.
Ar teisinga nuostata, kad žiniasklaida yra tokia, kokios nori Lietuvos žmonės, t.y. atsižvelgia į paklausą? Kaip manote, kokios žiniasklaidos stygių išgyvena Lietuvos gyventojai?
Abejoju, ar šiandienos pasiūlos sąlygomis galime kalbėti apie stygių. Bėda ta, kad rimta, analitinė žiniasklaida nėra itin populiari. Tabloidinė, geltonoji žiniasklaida gausiai skaitoma bei žiūrima ir Vakarų Europoje, tačiau rimtoji spauda ten kur kas labiau pageidaujama nei Lietuvoje. "Atgimimas", Bernardinai.lt, kai kurios LRT laidos, kad ir "Lietuvos žinios" bei kiti - jų turinys išties vertingas, tačiau skaitomumas, reitingai menki.
Supraskime - mūsų rinkoje sunku išgyventi be pinigų, o Lietuvoje pinigus uždirba pirmiausia atstovavimas interesams, skandalai, nuogybės, šmeižtas. Tiesa, jau randasi vienas kitas turtingas verslininkas, pasirengęs finansuoti visuomenės interesams tarnaujančią rimtąją žiniasklaidą, nesitikėdamas jokios naudos sau. Tačiau pirmiausia dar reikia palūkėti ir įsitikinti, ar tikrai už šitų pinigų neslypi jokie kėslai.
Kodėl jūs pats tapote žurnalistu? Nenusivylėte? Kokius uždavinius sau keliate kaip profesionalas?
Man žurnalistika- dialogas; tobulėjimas ir tobulinimas. Mūsų, piliečių, sambūvio gludinimas ir kartu kiekvieno asmeninis augimas. Būti atviram žmogui, jo rūpesčiams ir džiaugsmams ir jausti žmogaus atvirumą. Dažnai kaklaraiščius pasikabinę veidmainiai gerokai atsilikę nuo Dzūkijos kaimų senolių, vienišų motinų, tremtinių choro, neįgalių vaikučių, nuoširdžiai plojančių per Vasario 16-osios šventę. Atsilikę, nes nemoka ar nenori su kitu kalbėtis kaip su lygiu, sarkazmu ir galios demonstravimu terodantys savo jėgą ir menamą pranašumą.
Žurnalistas privalo būti tas, kuriam žmogaus teisės ir laisvės būtų absoliuti vertybė. Tuomet ir bendrapiliečiai vis drąsiau gins savo teises ir nenuleis rankų tada, kai didelius pinigus turintys tampa teisūs vien dėl savo pinigų.
Kas būtų, jei pasistengtume nebūti, anot amžiną atilsį R. Sikorskio, veršių tauta? Gyventume išties laisvi, laisvų sielų žmonės. Sunku taip gyventi, sunku netgi stengtis. Nes Lietuvoje net trošku, kaip stinga pagarbos žmogui. Žmogus nėra vertybė šioje valstybėje. Nėra vertybė senolis, vaikas, pirkėjas, klausytojas, darbuotojas.
Žiniasklaida galėtų labai prisidėti prie pagarbos žmogui augimo. Neparsiduodama. Žiniasklaida turėtų kalbėtis kaip su lygiu, suprasti, būti drąsi, apginti, netylėti, turėti vertybes ir - nebijokim to žodžio - tarnauti. |
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
