Varduvininkai
Almina, Bazilijus, Digna, Gilmantas, Labvardas, Valerijus
Reklama
|
|
Gyvenimas
Trylika Editos Mildažytės tiesų |
1. Apie laiką. Labai fainas laikas, laimingas ir įdomus. Dėl dainuojamųjų revoliucijų ir kitų dalykų. Man įdomu gyventi dabar, nors daug kas keičiasi, ir nebūtinai į gera. Anksčiau gyvenusiems žmonėms pavydžiu buvusių santykių. Atrodo, kad daug kas buvo geriau. O gal per daug idealizuoju? Juk ir anksčiau buvo mergų su vaikais, o abortai iki XX a. išvis nebuvo laikomi nusikaltimu.
2. Apie darbdavius. Kaip ir normalūs jie man pasitaiko... Tiesa, nelabai nuo jų priklausau - seniai pati sau esu darbdavė, pati jiems siūlau idėjas, kurias pati ir įgyvendinu. Jei mano galva neveikia, tai neturiu ko ir kaltinti. Kita vertus, negali gi darbdavys priimti tokių idėjų, kurių žiūrovas nenori.
3. Apie masinį žiūrovą. Jis visam sviete panašus. Jį galima prusinti, bet galima ir išnaudoti parduodant netikusią dantų pastą. Tik nereikia pamiršti, kad bet koks lavinimas po truputį sugrįš. Taigi užuot kūrę, pavyzdžiui, beviltiškas TV laidas, pinigus atiduokime profesionaliems (bet ne mėgėjiškiems) lėlių teatrams. Tegul jie važinėja po mokyklas ir rodo spektaklius.
4. Apie Bėdų turgų. Iš tikrųjų nusibodęs jis man. Visos trys su redaktorėmis esam nuo jo pavargusios. Vis sakom, kad jau uždarysim, bet nežinau, kodėl toliau dirbam. Ar tas turgus ateityje gyvuos? Nepanašu. Nes jau turim sąrašus žmonių ir firmų, į kuriuos dėl paramos verčiau nesikreipti. Daug kas nebenori padėti žmogui. Verčiau remia didelį projektą ir taip per viešuosius ryšius pelnosi vardą.
5. Apie savo įvaizdį. Man jis nė kiek nerūpi. Esu paprastas žmogus ir dėl jo tikrai nesistengiu. Neslėpsiu, kai į savo CV įrašiau, kad esu gavusi Santarvės ordiną, supratau, kad būsimus mano partnerius tai veža. Bet manęs neįpareigoja jokie ženklai ar apdovanojimai, svarbūs tik tam tikri Dievo ženklai ir tai, ką pati sugalvoju. Gal būtų paprasčiau gyventi kitaip, dėl nieko nesiparinti, tačiau man neišeina.
6. Apie investicijas. Pati didžiausia investicija yra mūsų vaikai. Tik man absoliučiai neaišku, kodėl valstybė to nesupranta. Kaip mes su jais elgsimės, tą jie mums ir gražins. Noriu paklausti kada politikai pasirūpins žmonėmis? Ar vis dėlto jiems svarbesnis jų pačių išlikimas? Ar jie ateina į politiką tik tam, kad patys išplauktų, o kitus paskandintų?
7. Apie politines partijas. Kai visai sėkmingai į prezidento rinkimus palydėjau Petrą Auštrevičių, ne viena kvietė prisijungti, bet nesutikau. Man neįdomi politika. Tegul vyrai patys dalijasi pinigus ir moteris, jeigu jiems tai patinka. Juokinga iki graudulio. Visi vienas kitą pažįsta, viską žino, bet lakstyti iš vienos partijos į kitą nepavargsta. Kiti, atrodo, turi stuburą, bet, pakliuvę į politinę mėsmalę, prisitaiko. Eiliniai piliečiai - irgi ne geresni. Jeigu kuris nors sunaikina vertybę, kuriai koks tūkstantis metų, tai koks jis pilietis? Kuris didesnis nusikaltėlis tas kuris ima, ar tas kuris duoda?
8. Apie blogą skonį. Labai gražu vaikščioti dailiai pasirėdžius, bet kažkodėl automobilio aptaškytos bobulytės atsiprašyti nereikia... Chamiškumo aš nepakenčiu. Vaikščioti pasipūtus, manyti, kad esi už kitus geresnis, apgaudinėti, vogti ir galvoti, kad kiti to nesupranta ir yra blogas skonis.
9. Apie elitą. Elitas egzistuoja, ir nėra čia jokios paslapties! Jau susiformavęs ir naujai besiformuojantis. Tai aukštųjų mokyklų dėstytojai, studentai, kultūros žmonės, menininkai, kai kurie politikai. Žinoma, ne apsimetėliai ar kokių fondų švaistytojai. Jų elgesys ir parodo, ką turim geriausio ir kas turi vertę. Kartais pagalvoju, kaip buvo liūdna gyventi Bethovenui ar Berliozui, kurių niekas nesuprato. Turtingi žmonės - irgi elitas. Juk protingai investuoti pinigus reikia mokėti.
10. Apie dietas. Pasilaikau aš tų dietų ir numetu tiek, kiek man reikia. Bet niekas nepasikeičia vis tiek lieku Mildažytė. Lietuvoje dietos kaip kokia liga ar koks maras. Nesuprantu, kodėl žmonės jomis domisi. Žmogus juk ne kiaulė, ir jo vertė matuojama ne pagal gyvą svorį. Suprantu, kad kultūringam žmogui reikia geros išvaizdos, bet, tarkim, Monserat Kabaljė ir Liučiano Pavarotis tuo ir patinka, kad nėra standartinės figūros.
11. Apie meilę. Aš jau 15 metų nesu įsimylėjusi. Nemėgstu ankstyvo pavasario. Dėl to, kad nutirpus sniegui į paviršių išlenda šunų kakai, krūvos žemių ir nelieka noro galvoti apie meilę. Niekaip nesuprantu, ko čia visi dejuoja dėl šalto pavasario. Ateina pavasaris, ateis ir meilė.
12. Apie krepšinį. Taip jau susiklostė, kad lietuviai krepšinį žaisti moka labai gerai. Vyrams patinka susirinkus pažaisti, parėkauti, pasimušti. Du kartus per savaitę jie turi pateisinamą priežastį išeiti iš namų. Gerai, kad krepšinis yra. Pati jaunystėje žaidžiau, sekiau jo naujienas ir sirgdavau už krepšininkus. Dabar neseku ir nežiūriu. Įdomiau muzika, teatras, kelionės, kinas.
13. Apie drauges. Turiu draugių. Kokias keturias - tai tikrai. Kitos bičiulės nuo jaunystės, o naujų, suprantu - daugiau nebeužgyvensiu. Galiu susirasti tik reikalingų, įtakingų žmonių, bet ne draugių. Deja, beveik visos tos geriausios draugės gyvena užsienyje. Telefonu dažnai nesikalbam ir nesusirašinėjam. Bet kai susitinkam, galim tris dienas pliurpti ir pletkinti. Kol nuodai nuo liežuvio pradeda varvėti.
Užrašė Sniegė Grėbliūnaitė
Geras laikas |
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
