Varduvininkai
Almina, Bazilijus, Digna, Gilmantas, Labvardas, Valerijus
Reklama
|
|
Gyvenimas
Kur pametėme šypsenas? |
| Rugilė |
Pavasaris, už lango žydintys medžiai vis labiau vilioja palikti atsibodusį kompiuterį ir drožti kuo greičiau į parką, kur, rodosi, gamta tau šypsosi. Šypsosi berželis, linguodamas savo puriomis laibomis šakelėmis. Rodos, prieisi arčiau, ir jis paglostys tavo sopančią nuo interneto ir sausų emailinių bendravimų galvą.
Apkabinau jo grublėtą voratinkliais apėjusį kamieną. Ir.... šypsausi. Lyg kažkoks stebuklas šypsena keliauja nuo sprogstančios alyvos iki salsvu rūgštumu pražydusių kiškio kopūstų. Trumpam stabteliu prie skruzdėlyno. Kiek čia supratimo ir santarvės. Visi dirba savo darbą ir niekas nepuškuoja bumbėdamas, kaip neturi kuo apsirengti, ką suvalgyti ir kad kaimynas nusipirko naują mersą, o jo opeliukas jau baigia dugną pamesti.
Žavus pavasaris! Bet čia idilę nutraukia grubus vaikėzas, vos nepartrenkęs manęs dviračiu. Šypseną pamečiau iš karto. Neburnojau ir neplūdau jo, nesu konfliktiška. Tik prieš akis iškilo paprasta kasdienybė, kai visur bruzda pikti ir nelaimingi žmonės.
Motinos dienos proga nutarėme aplankyti uošviją. Kaip gera marti nutariau bent kokį karvojų nusivežti, o kur dar gėlės, dovanos ir šiaip menkniekiai. Kažkur girdėjau, kad prekybos centrai išlaisvino moteris. Taigi visu greičiu - pirmyn į artimiausią.
Automobilių stovėjimo aikštelėje plikas tuninguotas pacanas parodo mano vyrui pirštų kombinaciją, o maniškis nelieka skolingas ir dar prideda su kaupu. Rytas sugadintas visiškai. Įeinam į parduotuvę ir ji užgriūna mus visu savo svoriu.
Piktas konsultantas spokso nepatenkintas, kai aš rausiuosi po jo ką tik idealiai sukabinėtas sėklų pakuotes. Už prekystalio stovinčiai pardavėjai niekaip nepajėgiu išaiškinti, kiek noriu pyrago su jogurtu.
Skubam, nes laikas bėga ir visai nesinori jo prastumti tarp begalės skudurų, mėsų ir plaukiojančių pridususių karpių. Pagaliau kasos! Koks nusivylimas, eilės kaip prie pieno tais laikais, kurių beveik neprisimenu... O mes vis labiau niaukiamės ir vis labiau skubam. Pereinam visą parduotuvę. Ir štai toji palaima. Prie paskutinių kasų eilių nėra. Vos trys žmonės ir pilnas prikrautas gaivinančių gėrimų pakuočių vežimėlis.
Matyt kažkas jį kažkur veš iškrauti, pamaniau, ir šiek tiek patraukiau iš kelio. Jau liko tik vienas žingsnelis iki kasininkės, iškraunam savo prekes. Ir čia atpūškuoja atbilda moteriškė. Nelabai pamenu, ką ji šūkaliojo, ką rėkalojo. Žinau tik, kad kažin ką apie urmo kasą. Ieškojo jos vežimėlį su gaiviaisiais gėrimais nustūmusio parazito.
Susigūžiau ir su kiekvienu iš jos lūpų ištekėjusių nuodų lašu dar labiau niaukiausi. Tyliai tyliai susirinkau savo prekes nuo prekystalio, visiškai nenorėdama laukti, kada ji baigs savo tiradas. Tyliai sukuždėjau, jog niekur nebuvo parašyta, kad čia urmo kasa. Įsikibau į vyro parankę ir nuėjome paieškoti kitos kasos.
Kartais gyvename taip, lyg nesiruoštume mirti. Panašioje situacijoje taip yra pasakęs mano tėtis. Nereikia pykti ant tokių žmonių. Net abejingumas neišmuša jų iš pusiausvyros. Juose per daug nuodų, per daug pykčio ir pagiežos. Gera toji Coca Cola reklama, kur šypsena nugali viską.
Šypsena reikia atsitverti ir nuo šių pykčio statinių. Nes kitaip sprogimas neišvengiamas. Pykčio invazija į jūsų smegenis garantuota. Ir dar viena sugadinta diena taip pat.
Dar studijuodama atlikau praktiką vienoje iš savivaldybių. Pasitaikė nerealus meras, kuris paporino, kad yra tokių žmonių, kuriuos, nepašūkavusius bent vieną dieną, tiesiog ištinka priešinsultinė būklė.
O kartais norėtųsi paklausi: Kur pametėt šypseną?
Einu tolyn. Žydi medlievos, reiks čia apsilankyti po mėnesio-pusantro, kai jos apkibs kartokai saldžiomis uogomis. Kairėje mėlynuoja žiemės. Pasilenkiu nusiskinti žiedelį kitą. Vėl šypsausi pavasariui...
|
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
