Varduvininkai
Almina, Bazilijus, Digna, Gilmantas, Labvardas, Valerijus
Reklama
|
|
Gyvenimas
| 2006-06-11 |
Laiptai į dangų: Janitzio sala (II) |
| Virginija Nenartavičiūtė |
Janitzio pamažu artėja. Įspūdinga 40 metrų aukščio generolo Don Jose Maria Morelos skulptūra.  Esanti salos kalno viršūnėje ir matoma net nuo kranto, po truputį įgauna aiškesnius kontūrus, puikiai matyti beveik virš vandens kybantys, į kalną įaugę gyvenamieji namai. Be abejo, saloje nėra nė vieno automobilio, nėra netgi gatvių. Tik siauručiai  takeliai tarp namų ir platūs plytiniai laiptai, vedantys į kalno viršūnę ir atgal.
Kasdien keli motoriniai laiveliai daugybę kartų sukaria beveik pusvalandžio trukmės kelią iki salos ir atgal. Gal tai ir neleidžia ežerui užakti žolėmis? Pakrantėse mačiau vandens buldozerius, raunančius vandens žoles. Ežero vanduo žalias žalutėlis, drumzlinas, įvairiose vietose vandens paviršiuje plūduriuoja žolės, kuriose ilsisi ilgakojai vandens paukščiai. Vadinasi, ežeras negilus. Iš viso Patzcuaro ežere stūkso penkios salos, tačiau tik viena iš jų tokia patraukli ir turistams, ir vietos gyventojams.
Iki kranto likus keliems šimtams metrų, keleiviai turi progos pasigrožėti žvejojančiais vietos žvejais.  Sakau pasigrožėti, nes žvejai naudoja neįprastų formų tinklus, kurie iš tolo primena drugelio sparnus. Keturios ar penkios valtelės su žmogumi kiekvienoje, sukiodamosi vandenyje artėja mūsų laivelio link.
Motoras trumpam užgesinamas, kad besidomintieji galėtų nufotografuotu šį vaizdą. Atrodo, lyg žvejai ten plaukiotų ne žuvų gaudytu, o turistams pozuoti. Paaiškėja, kad taip ir yra. Po akimirkos metęs savo tinklus, vienas žvejys priplaukė artyn ir lipte prilipo prie mūsų laivelio, įsikabinęs krašto. Į jo ištiestą sietelį pabiro centai.
Mažutė prieplauka, prigrūsta tokių pat motorinių laivelių, knibžda nuo vietos žmonių ir turistų. Prie išlipančiųjų saloje tuoj pat prišoka būrys murzinų vaikų, prašydami pinigų. Pagyvenusi ponia, matyt, užsienietė, jau kelintą kartą išsitraukia piniginę ji turbūt nežino, kiek dar atsiras tokių dykaduonių. Vieni siūlys nusipirkti suvenyrinių ąsotėlių su vietiniu saldumynu viduje. Jei nepirksi, tiesiog prašys: Padovanok monetą.
Jau prieplaukoje pasitinka vežimėliai su ledais, gėrimais, restoranėliai su kepintų smulkių žuvyčių, gulinčių tiesiog prieigose išdėliotuose dubenyse. Prekiautojos šaukia garsiau viena už kitą, vilioja klientus. Suvenyrų prekeiviai kuklesni bendrauja tik užkalbinti. Paklausus kainos, nužvelgia nuo galvos iki kojų, įvertindami  piniginės storį, ir pasako: Devyniasdešimt. Bet kaip tau nuleisiu iki aštuoniasdešimt penkių.
Puikiausiai žinau, kad tokį patį daiktą Mechiko turguje gausiu už 20, pasiderėjusi ir pirkdama daugiau prekių už 18 pesų... Taigi taip ir linksminamės kildami į kalną klausinėjame šen bei ten kainų vien tik iš įdomumo, kokios neribotos  jų kėlimo galimybės.
Iš vieno kito restoranėlio išbėga moteriškė tautiniais drabužiais, įbruka į rankas kortelę su restorano adresu ir visokiais pasiūlymais gundo užsukti pavalgyti. Nuolaidos, gardžiausi patiekalai, užkandis nemokamai... Mudu sotūs, todėl dėl šventos ramybės pažadame užeiti į restoraną grįždami atgal. Moterys pavymui šaukia: Jaunuoli, aš tave prisimenu! Būtinai užeik! Aš tave atpažinsiu!
Maistas, kurį siūlo Janitzio salos restoranėliai ir užkandinės, labai įvairus. Vyrauja tradiciniai meksikietiški patiekalai ir, be abejo, žuvis. Ir saloje, ir Patzcuaro miestelyje populiarus užkandis yra keptos smulkios žuvytės, kurios patiekiamos  stiklinaitėse, užpiltos citrinų sultimis ar aitriu padažu. Ežeringose Michoakano apylinkėse teko matyti (ir netgi ragauti!) panašiu būdu apvoliojus miltuose ir apkepus pagamintų riebių varlių...
Vietos gyventojams tai jokia egzotika. Viskas tradiciškai kepama ir patiekiama su keptais svogūnais, konservuotomis aitriosiomis paprikomis ir, žinoma, su pupelėmis ir kukurūzinėmis tortilijomis. Delikatesu laikoma tik išimtinai Patzcuaro ežere sugaunama balta žuvis. Jos, deja, neparagavome taigi neaišku, kuo ji tokia ypatinga.
Atsigaivinti ir atgauti prarastas organizmo druskas padeda gatvėje gaminamas gėrimas: gazuoti vaisvandeniai su žiupsniu druskos ir citrinų sultimis; pagal pageidavimą pridedama ledukų, įpilamas šlakelis tekilos, įberiama raudonųjų paprikos miltelių.
Kadangi sala mažutė, jau po penkiolikos minučių pasiekiame kalno viršūnę. Pakeliui stabtelime, ant laiptų ir sienų išvydę didžiulius plaukuotus kirminus. Pro šalį šurmuliavę vaikai šūksniais perspėja paliesti gyviai išskiria deginantį odą skystį. Tai buvo vienintelis susitikimas su saloje esančia gyvąja gamta.
Daugiau vietos tarp vienas ant kito lipančių namų ir laiptų, kaitinamų kaitrios saulės, rodos, nebėra niekam nematėme nė vienos transporto priemonės, nė vieno naminio gyvūno.
Atsiduriame erdvioje apžvalgos aikštelėje, nuo kurios veriasi vaizdas į ežero platybes, apačioje susigūžusį miestuką ir galingus kalnus bei ugnikalnius horizonte. Pasiutusiai kepina saulė, todėl traukiame atsigaivinti į skultūra-muziejų. Skulptūros viduje esančiais laiptais kopiame penkis aukštus į viršų tikėdamiesi apžvelgti apylinkes iš dar labiau kvapą gniaužiančio aukščio.
Lipant spiraliniais laiptais ant sienų nutapytose originaliose freskose (dailininkas Ramon Alba de Canal) galima perskaityti visą Meksikos herojaus, kurio garbei pastatyta ši statula ir kurio vardu pavadinta Michoakano sostinė (60km nuo Patzcuaro), gyvenimo istoriją ir karą, po kurio Meksika tapo nepriklausoma.
Slysčiodami nuzulintais laipteliais, pasiekiame viršų ir per tarpą iškišę galvas akimirką sustingstame nuo atsivėrusios didybės...  Kitos ežero salos kaip ant delno. Tarp medžių šmėžuoja raudoni salos namelių stogai, o motoriniai laiveliai, ryšinininkai tarp Janitzio salos ir likusio pasaulio, meniškai raižo ežero vandenį.
Ką gi, judame žemyn, užleisdami vietą kitiems smalsuoliams. Vėl tie patys laiptai, vedantys į prieplauką, pastangos fotoaparatu įamžinti salos gyventojų kasdienybės akimirkas: vešlias ryškiaspalves gėles vazonuose, kuriais nukrauti  balkonai ir palangės, stabtelėjusias ant laiptų pasišnekučiuoti moteris su vaikais, rankų darbo suvenyrus iš medžio ir molio, tekstilės gaminius, žvejybos tradicijas liudijančius įnagius.
Vėl lipame į laivelį, linksmai grojant gyvai meksikietiškai muzikai. Stebime, kaip unikalioji sala mažėja, traukiasi, apsiblausia ūkais... ir tas mažas kauburėlis nuostabaus ežero vidury išties ima panašėti į dangaus vartus. |
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
![](javascript: popupas(200,267,"1034_1.jpg");)
![](javascript: popupas(300,225,"1034_2.jpg");)
![](javascript: popupas(300,225,"1034_3.jpg");)
![](javascript: popupas(300,225,"1034_5.jpg");)
![](javascript: popupas(300,225,"1034_6.jpg");)
![](javascript: popupas(300,225,"1034_7.jpg");)
![](javascript: popupas(300,225,"1034_4.jpg");)
![](javascript: popupas(200,267,"1034_8.jpg");)
![](javascript: popupas(300,225,"1034_9.jpg");)
