|
|
 |
| Gyvenimas |
Nėra rojaus žemėje |
Tinklapio reginospalepe.com redaktoriai Regina ir Len Nuttall iš Čikagos kalbasi su Lietuvos žurnaliste, portalo Femina.lt redaktore Jolanta Miškinyte.
Regina: Kartą per metus ir tik trumpam apsilankius Lietuvoje, sunku suprasti koks joje tikrasis gyvenimas. Vieni teigia, kad jis gerėja, kiti - atvirkščiai. Kaip yra iš tikrųjų ir kaip tai pamatuoti? Gal naujai atsiveriančiomis galimybėmis kūrybingiems, darbštiems žmonėms? Ar tokių (galimybių) daugėja? Ar tikrai imigrantams, šiuo metu nelegaliai gyvenantiems užsienyje, dabar geriausias metas grįžti į Lietuvą?
Jolanta: Sunku kalbėti apie tai apibendrintai. Jeigu vieni teigia vienaip, o kiti visiškai priešingai, tikriausiai taip ir yra: vieniems gyvenimas Lietuvoje gerėja, kitiems nelabai...Nors Lietuva ES ekonominėje erdvėje vadinama Baltijos tigru, eilinis žmogus savo realybėje nejaučia ypatingo ekonominio šuolio. Kodėl taip yra, tikriausiai reikėtų pasiklausti specialistų.
Labai stipriai kasdieniame gyvenime juntama blogybė neribota valdininkų, biurokratų galia. Šitas sluoksnis vis auga, stiprėja. Turiu draugų verslininkų, jie nėra patenkinti sąlygomis privačiai iniciatyvai, ypač smulkiajam verslui. Mane labiausiai neramina nesibaigiantys politiniai skandalai ir akivaizdi korupcija valdžioje. Kažin, ar JAV įmanoma situacija, kai skandalais, įtarimais, teismo bylomis apaugęs politikas ne tik neatsistatydintų, bet išliktų nepajudinamas ir netgi ginamas kolegų. Moralės nepaisymo mastai Lietuvoje man atrodo grėsmingi.
Tačiau sakyti, kad niekas nesikeičia, negerėja, būtų didelė netiesa. Tikriausiai netgi retai apsilankant Lietuvoje jau vien išorinės permainos yra akivaizdžios. Niekaip nesiimčiau patarti mūsų emigrantams, grįžti ar negrįžti. Tai pernelyg rimtas žingsnis, reikėtų susirinkti informaciją ir ją gerai pasverti. Atleiskite, čia nesu kompetentinga. Galėčiau tik apie save pasakyti, kad, nepaisant minusų, aš Lietuvoje jaučiuosi gerai.
Niekada neturėjau daugybei lietuvių būdingos svajonės lengvai ir greitai praturtėti, bet visad uždirbdavau daugiau nei minimumą. Nesyk klausiau iš Vakarų sugrįžusių įdomių, kūrybingų lietuvių, kodėl jie parvyko. Ir išgirsdavau atsakymą, kad ten jau viskas sukurta, netgi neįdomu gyventi. Tuo tarpu Lietuva esanti puiki dirva kūrybai, nes čia ir to dar nėra, ir ano.
Aš asmeniškai randu ir veiklos, ir galimybių, ir pasitenkinimo gyvendama Lietuvoje. Įdomu sekti permainas ir būti šio proceso dalyve. Tačiau žmonės yra skirtingi ir žmogiška ieškoti, kur galėsi sočiau valgyti, laisviau kvėpuoti ar geriau realizuoti savo talentus.
Regina: Sakoma, kad tautiečiai, metus kitus praleidę užsienyje, skiriasi nuo tų, kurie Lietuvoje visą tą laiką gyveno sėsliai. Jei taip, tai kuo? Esu girdėjusi, jog nemažai grįžta palaužtų sunkaus, žeminančio darbo, praradusių orumą, nebeįstengiančių pasijausti pilnaverčiais visuomenės nariais. Kodėl niekas Lietuvoje nepopuliarina požiūrio, jog sąžiningas darbas gėdos nedaro? Ar lietuviai iš tiesų jaučiasi modelių šalimi ar čia tik anekdotas?
Jolanta: Na, pirmiausia tie, kurie ilgiau pabuvoja užsienyje, įsitikina, kad rojaus žemėje vis tik nėra, kad visur reikia nelengvai dirbti. Taip, Lietuvoje siautėja bedarbystė. Kita vertus, mano įsitikinimu, žmonės vis dar nemoka iš tikrųjų dirbti. Man atrodo, kad būdama bedarbė griebčiausi bet kokio darbo, kuris leistų prisidurti pinigų. Tačiau ne kartą susidūriau su labai atsainiu požiūriu: tai - ne man, tai - per žema, geriau išvis nedirbsiu, nei vargsiu už tokią algą ir pan.
Pažįstu žmogų, kuris organizuoja lietuviams darbus Anglijoje. Jis pasakoja, kad būna įvairių tragiškų atvejų, kai netgi išsikraustoma iš proto, nes darbas išties sekinantis, žeminantis. Taipogi iš draugės, dirbusios Italijoje dar iki Lietuvos įstojimo į ES, girdėjau, kaip sunku tarp svetimų žmonių, ypač nelegalui, kuriam reikia nuolat gyventi baimėje ir įtampoje.
Žinoma, Lietuvoje ir Vakaruose už tą patį darbą mokama skirtingai. Tačiau tiesa ir tai, kad darbai, kuriuos ne vienas atlieka užsienyje, Lietuvoje jam būtų gėdingi. Kodėl taip yra? Tikriausiai dėl to, kad čia justi nemažai socialinio pasipūtimo, staiga praturtėję asmenys mėgsta demonstratyviai pasipuikuoti savo statusu ir įvairiais jo atributais.
Vis dar stiprus požiūris, kad jei neturi daug pinigų, vadinasi, esi kvailys. Dėl modelių... Manyčiau, kad šis bumas jau praėjo, manekenės karjera nebėra daugelio mergaičių svajonė. Pastaruoju metu atrodo itin svarbu pakliūti į televiziją, yra netgi posakis: Jeigu tavęs nerodo per televizorių, vadinasi, tavęs apskritai nėra. Taigi, masiškai plūstama į įvairius realybės šou. Bet, manyčiau, iš šitos ligos irgi natūraliai išaugsime.
Lenas: Kaip amerikietis aš suprantu, kad lietuviai turi skirtingą požiūrį į daugybę dalykų. Tačiau mane stebina jų keistas supratimas, kad sėkmei pasaulyje numatyta maža erdvė. Jie įsivaizduoja, kad kiekvienas naujas laimėtojas automatiškai atima galimybes iš visų kitų. Tai visiška priešingybė amerikietiškam požiūriui. Ar Jūsų nuomone tai tiesa? Jei taip, tai ar ne gyvenimas tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva gimdo panašius požiūrius?
Jolanta: Turiu sutikti, kad esate teisus. Tačiau abejočiau, ar šio reiškinio priežastis yra tai, kad Lietuva maža šalis. Juk yra dar mažesnių valstybių, kur žmonės puikiausiai sutelpa. Man atrodo, kad šiuo atveju kalčiausia būtų sovietinė praeitis, iš kurios išsivadavome vos prieš keliolika metų. Jums bus sunku įsivaizduoti, tačiau net kelis dešimtmečius viešpatavo sąlyginė lygybė, kai visi daugmaž vienodai uždirbo, visi buvo neišleidžiami į užsienį, visi stovėdavo keliolika metų eilėje, kad sulauktų buto, visiems buvo nemokamas mokslas, gydymas ir pan.
Tai buvo visuomenė, kurios nariai turėjo apylyges gyvenimo sąlygas, nepriklausomai nuo talento, apsukrumo, veiklumo. Dabar viskas yra kitaip. Vienas staiga praturtėjo, o kitas, dirbdamas nuo ryto iki vakaro, vis tiek vos suduria galus. Vienas poilsiauja užsienio kurortuose, kitas teišgali nuvažiuoti iki savo sodo ir pan. Žmonėms sudėtinga suvokti, kas ir kodėl nutiko.
Nemaža dalis visuomenės jaučiasi apvogta, apgauta. Todėl kai kam ir atrodo, kad jei kažkas turi daugiau, vadinasi, tai yra sukaupta kitų sąskaita. Problema ta, kad ekonomika, politika keičiasi keliskart greičiau nei mūsų mąstymas, sąmonė, stereotipai. Kita vertus, socialiniai skirtumai šokiruojantys, Lietuva kartais netgi palyginama su Lotynų Amerikos šalimis. Vis dar silpnas vidutinysis sluoksnis kiekvienos sveikos valstybės pamatas.
Regina: Gal su mažos šalies piliečio kompleksu galima susieti ir drabužių, išvaizdos sureikšminimą? Kaip manai, kur tokio liguisto dėmesio išorei priežastys? Ar jos slegia? Jei taip, tai kodėl egzistuoja?
Jolanta: Gal ir dėl to vis tik kaltas ne šalies dydis. Daugelis tikriausiai dar nepamiršo kas yra deficitas, prisimena, kiek laiko reikėdavo budėti prie parduotuvės, norint nusipirkti batus ar kažkokį rūbą. Staiga deficitas baigėsi, parduotuvės lūžta, ir mes vis dar negalime atsigauti, neatsikandame puoštis, mėgautis tuo, ko apskritai neturėjome. Kita vertus, išsiskirti drabužiais, išvaizda lengviausias kelias.
Brangios etiketės leidžia pasijusti sėkmingesniu, daugiau galinčiu sau leisti, pranašesniu. Daugybė žmonių taip ir gyvena, įstrigę paaugliškos mąstysenos lygmenyje. Juk išsiskirti, atkreipti dėmesį savo išore būdinga daugeliui paauglių. Kai pasisotinsime šiais išorės dalykais, tuomet jie ir praeis. Grįžę iš Vakarų lietuviai jau visiškai kitaip juos vertina. Galų gale, prieš kokius aštuonetą metų aš irgi stypčiodavau į darbą ant aukštakulnių. O kai dabar pamatau gatvėje šitaip vargstančią moterį (beje, vis rečiau), man tai atrodo be galo juokinga.
Taigi, viskas keičiasi. Kita vertus, kyla plastinių operacijų bumas. Ar tai slegia? Manęs nė kiek neslegia, nes jaučiuosi brandus ir savarankiškai mąstantis žmogus, kuriuo sunku manipuliuoti. Esu prasta vartotoja, manęs negundo reklamos, turiu savo nuomonę, be ko negaliu apsieiti, o kokie daiktai man išvis nereikalingi.
Jaunus žmones tie standartai neabejotinai slegia. Tačiau manau, kad įveikti šių reiškinių neįmanoma niekaip kitaip, kaip tik ugdant asmenybę, kuri nebūtų komercijos, reklamos ir visuomenės stereotipų auka, įstengtų tam spaudimui atsispirti. Jauni žmonės, pagyvenę pvz., Skandinavijoje, sako palaimingai atsikvėpę nuo grožio ir tobulumo kulto. Taigi, nėra geresnio priešnuodžio, kaip pamatyti daugiau pasaulio.
Regina: Kaip manai ar ne tinkamo išsilavinimo stygiaus dėka lietuviai tebesijaučia pasaulio bamba: labiausiai išsilavinusiais, dvasingiausiais, patraukliausiais ir t.t.? Ar tai vien mūsų, ar visų kartų (ir dabartinių dvidešimtmečių), problema? Jei taip, tai ar ne laikas Lietuvos mokyklose pradėti mokyti bendravimo pagrindų? O gal čia spaudos paskirtis?
Jolanta: Man atrodo, kad tokia savijauta yra lietuviškas kompleksas. Juk ilgai buvome uždara visuomenė, visiškai nepažįstanti už didžiosios tėvynės egzistuojančio pasaulio. Susidūrus staiga su tuo kitokiu pasauliu, ištiko šokas. Mes nemokame atsiverti pasauliui; užuot stengęsi pažinti tai, kas iki tol buvo taip tolima, užsidarome savo kiaute, kur esame sau patys geriausi.
Bet turbūt tai būdingiau vyresniajai kartai, nemokančiai užsienio kalbų, kompleksuojančiai užsienyje. Sovietmečio neragavęs jaunimas jau jaučiasi pasaulio piliečiais, jiems daug kas atrodo kitaip nei vyresniems. Jie platesnių, liberalesnių pažiūrų.
O mūsų mokykla apskritai yra problemiška tema. Jokia paslaptis, kad joje po senovei be saiko kišama daugybė visiškai gyvenime nenaudingų žinių, kad teoriniai dalykai nesiejami su praktika ir pan. Būčiau patenkinta, jei tų mažai naudingų dalykų sąskaita vaikai būtų mokomi bendravimo, psichologijos, finansų tvarkymo pagrindų. Bet tikriausiai mano vaikams neteks tų dalykų mokykloje paragauti, nes švietimo sistema, nepaisant visokių nesibaigiančių reformų, yra labai nepaslanki ir gerokai atsilieka nuo gyvenimo.
Lenas: Žmonės, kurie gyvena Lietuvoje ir kurie niekada nėra lankęsi JAV įsivaizduoja žinantys viską apie čionykštį gyvenimą. Kai mėgini jiems paaiškinti kaip yra iš tikrųjų, jie nesiklauso. Kokia Tavo manymu yra to nenoro- išgirsti teisybę apie gyvenimą Amerikoje- tikroji priežastis?
Jolanta: Greičiausiai tai yra tas pats nepilnavertiškumo kompleksas, jį maskuodami tariamės esantys patys geriausi, viską išmanantys geriau už kitus. Apie vieną ar kitą valstybę sprendžiama ir pagal spaudą, kurios atžvilgiu mūsų žmonės yra labai nekritiški. Pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje yra nerealus bemaž kaip bažnyčia, ar galite įsivaizduoti?
Kai kam Amerika nepatinka dėl jos veiksmų Irake, kai kas vis dar nešiojasi nuoskaudą, kad Amerika nepadėjo Lietuvai apsiginti nuo rusų okupacijos. Manyčiau, vyresnės kartos smegenyse užsifiksavusios rusų propagandos liekanos, nors jie patys to gal ir nepripažintų. Žodžiu, yra individualių atvejų, sunku kalbėti apibendrintai. Akivaizdu, kad lietuviams vis dar labai trūksta tolerancijos.
Regina: Galiu būti šališka, nes esu šluosčiusi ašaras nuo savo istorijas pasakojusių moterų skruostų. Ar jų pinigais gyvenantys vaikai, giminės Lietuvoje iš tiesų tiki, kad doleriai nuskinti nuo medžių? Ar niekam nekyla mintis apie amoralų ir neleistiną kito asmens išnaudojimą? Kodėl toks reiškinys kartais vadinamas pasiaukojimu, patriotizmu?.. Ar tikrai yra tikinčių, kad moteris virš 50-ies- beviltiška senė, nebeturinti geresnių gyvenimo tikslų? Jei taip, tai iš kur Tavo nuomone toks požiūris?
Jolanta: Bėda ta, kad lietuviai dabar išgyvena neapsakomą materializmo ataką. Kai pinigai tampa užvis svarbiausiu dalyku, iš to randasi daugybė amoralių pasekmių. Kad doleriai auga ant medžių, vis dar tiki nemažai žmonių. Lietuvoje pilna brandaus amžiaus išlaikytinių, kuriuos maitina ir rengia... jų pensininkai tėvai.
Tai ką jau kalbėti apie dirbančius Amerikoje, juolab kai toks stiprus mitas apie ant medžių augančius dolerius. Turiu pasakyti, jog apie tokį išnaudojimą Lietuvoje niekas nekalba ir nerašo. O vertėtų rimtai imtis šios temos!
Nebelabai vertinga, nebeperspektyvia Lietuvoje laikoma ne 50, bet 40 metų perkopusi moteris. Deja, vis dar tebegarbinama jaunystė ir menkai vertinama išmintis, patirtis. Televizijos žvaigždėmis tampa vos ne vakarykščiai mokiniai. Nesvarbu, kad jie nieko neišmano apie gyvenimą ir todėl nelabai turi ką pasakyti, užtat yra jauni ir gražūs.
Lenas: Lietuviai, atvykę į Ameriką, dažniausiai užsibarikaduoja lietuvių bendruomenės viduje ir nepamato Amerikos, net pragyvenę čia daug metų. Ar jie išskrenda iš Lietuvos jau turėdami tokį požiūrį? Kodėl jiems taip nerūpi pažinti pasaulį (arba: kodėl jie nežingeidūs)?
Jolanta: Na, čia toks truputį juokingas paradoksas. Lietuviai labai pyksta ant rusų, kurie per 40 gyvenimo Lietuvoje metų kažkaip sugeba neišmokti lietuvių kalbos ir nelabai domisi lietuviška kultūra bei gyvenimo būdu. Išeitų, Amerikoje lietuviai patys elgiasi kaip tie rusai... Iš tiesų pačių žmonių reikėtų klausti, ko jie bijo.
Mano seni draugai ir draugės, gyvenantys Vakaruose, taip pat ir Amerikoje, yra puikiai integravęsi į vietos visuomenę, išmokę kalbą, padarę sėkmingą karjerą ir pan. Ir ne vienas jų skeptiškai atsiliepia apie tautiečių bendruomenes. Gal tas nežingeidumas priklauso nuo socialinio sluoksnio, išsilavinimo? Galbūt žmogaus, kuriam Amerika yra tik doleriai, ši šalis jokiu kitu aspektu, išskyrus uždarbio, nedomina?
Man tikrai sunku būtų apie tai autoritetingai spręsti juk aš pati nebuvau Amerikoje! Nežinau, kokia ten ta mūsų bendruomenė. Mano pažįstamas, kuris yra keliolika metų Amerikoje gyvenęs tos šalies pilietis, vienos žurnalistės paklaustas, ar tiesa, kad amerikiečiai yra buki ir neišsilavinę žmonės, atsakė, jog Amerika yra daugialypė. Viskas priklauso, į kokią Ameriką pakliūsi. Atitinkamus pamatysi ir amerikiečius. Tikriausiai šis principas galioja ir Lietuvai bei lietuviams.
Regina: Lietuvių bendruomenė sąmoningai skatina tokį uždarumą, aukštindama vien tai, kas lietuviška. Įėjimas į renginius dažnai kainuoja labai brangiai. Už pusę tos kainos galima pamatyti gerą amerikiečių spektaklį, aplankyti parodą, džiazo vakarą. Kaip manai kuo mūsų tautiečiai turėtų susigundyti (nes viskam retas teturi pinigų) ir ką Tu pasirinktum būdama čia? Kodėl?
Jolanta: Matyt, veikia stiprus išlikimo svetimoje terpėje instinktas. Lietuvis, ypač ragavęs okupacijos ir rusifikacijos, pasąmonėje yra labai gynybiškas. Jeigu jis nemoka gerai anglų kalbos, be abejo, saugiau jaučiasi savoje kalbinėje aplinkoje, tarp savų tradicijų.
Kodėl lietuviški renginiai brangūs, išties nežinau. Gal lietuvius atlikėjus atskraidinti per Atlantą labai brangu? Neįsivaizduoju. Aš Amerikoje pasirinkčiau mokėti už tai, ko nepamatysiu Lietuvoje, o gal net ir Europoje. Nė kiek neabejoju, kad atsidūrusiai Amerikoje įdomiausia man būtų tos šalies kultūra, tradicijos, žmonės.
Regina, Len: Dėkojame Tau, Jolanta, už labai įdomų ir vertingą pokalbį. Tikimės, kad mūsų skaitytojai pratęs jį savo laiškuose.
|
|
|
| Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą. |
|
|
|
|
 |
|
|
|
| Renginių anonsai |
|
|
|
|
| Femina.lt draugai |
|
|
|
|
|
|
