|
|
 |
| Gyvenimas |
Kas keičia mūsų gyvenimą? |
| Asta Jolanta Miškinytė |
Realistai ir praktiškai mąstantys sako, kad savo gyvenimą kiekvienas susikuria pats. Tai puikiai iliustruoja lietuviška patarlė "Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi". (Man asmeniškai ji labai nepatinka, nes dažniausiai nuskamba kaip priekaištas situacijoje, nuo kurios jau savaime gyvenimas nebemielas atrodo... Bet tokia ta liaudies išmintis).
Fatalistai tiki lemtimi ir visur įžvelgia lemtingus atsitiktinumus bei ženklus.
O štai trumpas eskizas šia tema.
Prieš savaitę paskutinį vakarą Kretoje vaikščiojome Malijos centre iš vienos parduotuvėlės į kitą, nes mane buvo apsėdusi auskarų pirkimo manija. Būtinai turėjau nusipirkti balto aukso mažutėlaičius, prigludusius, labirinto formos, nes tai - ženklas. Mat besideginančią prie baseino mane agresyviai "nužiūrėjo" vyrėlesnė prancūzė (matomai aš pernelyg atkreipiau jos vyriškio dėmesį), ir ryte prabudau be savo mėgiamo tamsaus Maljorkos perlo ausyje. Jis iškrito. Gal buvo blogai priklijuotas... Bet vidinis balsas man sakė ką kita.
O mano draugė, apimta paskutinio vakaro liūdesio, karštligiškai blaškėsi ketindama pirkti tai kuprinę su ratukais, tai sidabro auskarus, tai mineralinio vandens. Galiausiai nusikamavusios užsukome į nedidelę juvelyrinę parduotuvėlę pakraštyje.
Mandagiai šypsojomės parduotuvėlės savininkei, matavomės auskarus ir gūžčiojome pečiais. Graikė kuo puikiausiai viską suprato ir pritariamai linkčiojo, žvelgdama į mūsų trypčiojimą prie vitrinų. Galiausiai išsikalbėjome.
-Man 49 metai, - ramiai dėstė graikė.- Aš jau turiu septynis anūkus. O mano vyras -suomis. Jis čia persikėlė iš Suomijos. Pirmąjį vaiką pagimdžiau vos penkiolikos. Buvo sunku, nes kūdikis man atrodė tarsi lėlė. O ir aš pati tebuvau dar visiškai vaikas. Su anūkais viskas kitaip. Aš jais labai džiaugiuosi, - linksmai pasakojo aukšta, liekna ir elegantiška moteris.
Žiūrėti į ją buvo miela ir smagu. Pagalvojau, jog niekada negali žinoti, kuo baigsis tavo atostogos. Juk greičiausiai suomis, jos vyras, net ir nesapnavo suvisam pasilikti Graikijoje.
Nesvarbu, kaip viskas prasideda. Svarbu, koks rezultatas. Ar jų susitikimas buvo atsitiktinumas, o gal nulemtas iš aukščiau? Visai nesvarbu, nes šios moters akyse įžvelgiau išmintingą pasitikėjimą savimi ir ramią laimę.
O mano draugė taip nieko ir nenusipirko. Mes dar ilgai kalbėjomės tą vakarą. Ji išsiskyrė prieš porą metų, nes pasidarė nepakeliamai neįdomu gyventi kartu. Jai, energingai, veikliai ir emocionaliai buvo pernelyg sunku šalia vyro, kuris ilgainiui nustojo "augęs" ir kuriam svarbiausiu dalyku buvo tapę laiku pietauti ir vakarieniauti.
Dabr ji turi draugą. Kasdien šneka su juo telefonu kone valandą, nes jis gyvena Vokietijoje. O dabar štai artėja momentas, kai reikės apsispręsti, ar ji išvažiuos gyventi kartu su juo į nedidelį kurortą kalnuose Bavarijoje, į naują namelį, kurį jie neseniai drauge įsirengė ir apstatė.
Jokie auskarai čia nepadės, jei giliai viduje atsiranda mažutė abejonė, ar tik neketina naujasis draugas uždaryti jos tame namelyje ir paversti tikra vokiška namų šeimininke, ko jai, mielai, spindinčių akių kvatoklei niekada negalėčiau linkėti.
Sužadėtuvių žiedelis - ant jos piršto, bet koks teisingas atsakymas turėtų būti į lemtingąjį klausimą, kai vienintelis laukiamas yra "Taip"? O gal bet kuris iš atsakymų būtų klaida?
Tad kiek sprendžiame mes patys ir kiek nusprendžia už mus?
Ar mano nauji mažučiai auskarai pakreips mano likimą kita linkme? O gal jų pirkimas ir yra pirmas žingsnis pasikeitimų link...
|
|
|
| Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą. |
|
|
|
|
 |
|
|
|
| Renginių anonsai |
|
|
|
|
| Femina.lt draugai |
|
|
|
|
|
|
