|
|
|
| Gyvenimas |
Laisvė, kurios išmokė Amerika |
| Jolanta Miškinytė |
Apie Ameriką, amerikiečius ir lietuvius, moteris ir vyrus bei įvairius steretotipus kalbamės su žurnaliste ir fotomenininke Regina Nuttall.
Amerikoje ketinai uždirbti milijoną. Ar milijonai ten tikrai kabo ant medžių?
Neturėjau jokio supratimo apie tikrąjį gyvenimą Amerikoje. Įsivaizdavau, kad per kelis mėnesius užsidirbsiu vieno kambario butui, moderniam fotoaparatui, apynaujam automobiliui ir kelionei į Tibetą, į kurią sutiko mane pasiimti viena medikų delegacija. Buvau pakvaišusi ir slegiama asmeninio gyvenimo nelaimių, apie kurias niekam, gyvendama Lietuvoje, neplepėjau.
Į Čikagą prieš penkis metus skridau, pakviesta surengti personalinę parodą. Iš telefoninių pokalbių žinojau, kad jos organizatoriai pasirūpins rėmais, stiklais - viskuo, bet tai buvo nekalta (jų akimis žiūrint) apgaulė. Sunku yra atskridus į svetimą šalį ne tik surengti parodą, bet dar užsidirbti pinigų, išleistų kelionei ir reikalingų tos parodos atidarymui.
Vietoje išsvajoto fotografės darbo kuriame nors žurnale iš karto gavau prižiūrėti Alzhaimerio liga sergančią motulę. Tame darbe ištvėriau pusantro mėnesio. Užsidirbusi pakankamai, nusipirkau vieną pigiausių (iš man siūlytų lietuvio dylerio) dėvėtų automobilių - sportinę Mazdą už 1.200 dolerių.
Stogas buvo kiauras, o langus atidarinėjanti automatika neveikė. Per metus remontui sukišau 3.000 dolerių ir patyriau šimtus nuotykių. Jau pirmą parą, važiuojant judriausia Čikagos gatve, dingo stabdžiai. Po kelių savaičių prireikė keisti daugybę brangių detalių, o praėjus mėnesiui, mano mašina greitkelyje užsidegė.
Turėjau progos įsitikinti policininkų mandagumu ir avarinių tarnybų plėšikiškomis kainomis. Nebuvo laiko mąstyti apie mašinos keitimą: dirbau trijuose darbuose ir nevairuodama jau pirmą dieną būčiau juos praradusi. Rytais nuo 5 iki 8 val. valiau kavinę, nuo 9 iki 16 val. rūpinausi geru ligotu žmogumi, sėdinčiu invalido vežimėlyje, buvusiu kareiviu, o nuo 18 iki 1-2 val. nakties dirbau padavėja banketinėse salėse.
Restorane tegaudavau po 5 dol. per valandą po atskaičiuotų mokesčių ir niekas nemokėjo jokių tipsų. Kitur gaudavau po 8 ir po 10 dol. per valandą. Bet restorane greitai susipjoviau su meksikiečiu vadybininku, mėgusiu moteris plekšnoti per užpakalį, apskundžiau jį savininkui ir dar po kelių mūšių turėjau išeiti.
Man visą laiką sekėsi: tuoj pat pasimaišė keli kitokie darbeliai; vienas - indų kilmės amerikiečio, širdies chirurgo, šeimoje. Jo žmonai savaitgaliais padėdavau rengti vakarėlius. Pamačiau Indijos papročius iš arti, prisiragavau pačių tikriausių indiškų valgių (ir gaminau juos; pravertė mano 20 metų vegetarystės žinios, tai labai padėjo, nes ponia šeimininkė nepageidavo mėsėdžių prie savo puodų).
Nežinantiems priminsiu, kad JAV įstatymai neleidžia turistams (atvykusiems su turistinėmis vizomis) dirbti, todėl neturintys žalių kortų ar darbo leidimų nelegaliai valo, slaugo, prižiūri vaikus, dirba statybose. Juos išnaudoja kas tik netingi, ir ne vien tik svetimšaliai. Mūsų tautiečiai, turintys biznelius, žarsto viliones, žada "padaryti" darbo leidimus, bet moka daug mažesnį už minimumą atlyginimą ( įstatymas tuomet neleidžia gauti darbo leidimo), nemoka mokesčių (nusikaltimas), kitaip sukčiauja.
Tokie verslininkai vieną po kitos meta lauk išspaustas citrinas ir dairosi naujų. Tomis citrinomis tampa naujai atvykusieji, neturintys jokio supratimo apie realiai egzistuojančius JAV įstatymus. Esu tikra, kad staiga nutrūkus jų srautui arba sumažėjus nelegaliai gyvenančių lietuvių skaičiui, bankrutuotų šimtai lietuvių verslininkų Amerikoje. Čia neturėtų pasijausti užgauti tie, kurie dirba, sąžiningai laikydamiesi įstatymų.
Įvairias pasakų versijas apie milijonus, augančius ant medžių, kuria tam tikri žmonės, su kuriais galite susitikti Gyvenimo Amerikoje skyriuje, Rojaus soduose (www.reginospalepe.com, Imigrantų istorijos). Tokie žmonės praleidžia šalyje kelis metus, bet taip ir nepamato nieko daugiau, nei slaugomų senelių kiemas ir artimiausia parduotuvė.
Planuojantys atskristi į Ameriką pasiskinti milijonų, turėtų pagaliau patikėti, kad tokios medžių rūšies iš viso nėra Jie privalėtų dar gyvendami Lietuvoje pradėti mokytis anglų kalbos ir pasidomėti svečios šalies gyvenimu (apstu objektyvių naujienų internete). Noras padėti išvengti mano klaidų ir paskatinti netikėti Amerikos nepažįstančių lietuvių skleidžiamais kliedesiais apie ją - viena iš pagrindinių minėto tinklapio įkūrimo idėjų.
Ar sunku buvo prisitaikyti nepažįstamoje visuomenėje?
Amerikiečių visuomenė - ypatinga, joje rasi visų pasaulyje egzistuojančių rasių, tautybių atstovų. Ypač tai tinka kalbant apie Čikagą, dar vadinamą pasaulio imigrantų sostine. Kažkokiu stebuklingu būdu niekas niekam nedaro jokio spaudimo. Gali išpažinti patinkančią religiją, laikytis bet kokių (nekenkiančių visuomenės narių saugumui) papročių. Tuo atžvilgiu sąlygos labai dėkingos svetimšaliui, palankios įleisti šaknims į tinkamai išpurentą dirvą, todėl daug kas adaptuojasi be didelių sukrėtimų.
Man jų nepavyko išvengti. Vos ištekėjusi prieš ketverius metus gavau leidimą dirbti. Buvau keturiasdešimties ir be reikalaujamos (nelegaliai dirbti darbai nesiskaito) patirties Amerikoje. Jausdavausi įžeista, kai potencialūs darbdaviai žadėdavo artimiausiu laiku paskambinti, o vyras Lenas guosdavo sakydamas, kad ir amerikiečiai susiduria su panašiais sunkumais. Perėjau visas adaptacijos pakopas: iš pradžių jaučiausi diskriminuojama, paskui ignoruojama, niekinama.
Dabar tą situaciją pavadinčiau savų galimybių pervertinimu ir kantrybės stoka. Iš tiesų, kokia tragedija porą savaičių palaukti atsakymo ir kodėl čia būtina įžiūrėti ką nors bloga? Tuo labiau, kad iš tiesų neužilgo paskambino fotostudijos savininkas, įstaigos vadybininkas, koledžo dekanė, mažo amerikiečių laikraščio redaktorius. Pasirinkau jį ir kelias valandas koledže. Pagalvojau: rašysiu angliškai ir mokysiu užsieniečius anglų kalbos. Kaip bus prasminga!
Bet gan greitai supratau, kad nesu gimusi būti mokytoja, o redaktorius Chris pasitaikė pats nuostabiausias, kokį galima įsivaizduoti. Prikrovė pilną mano automobilį laikraščių komplektų, labai subtiliai vedė mane nuo rašinio prie rašinio. Aišku, mažas 60 puslapių vietos laikraštis - ne Chicago Tribune, bet tas darbas man galutinai padėjo atsikratyti kompleksų ir pažinti tikrąjį amerikiečių gyvenimą.
Kalbinau verslininkus, dariau fotoreportažus iš gyvūnų prieglaudų, aprašinėjau menininkus, viską iliustruodama savo fotografijomis. Rimtesnių temų kabinti neleido ribotos mano anglų kalbos žinios.
Pagyrimų per pusmetį prisiklausiau daugiau, negu per visą savo gyvenimą Lietuvoje. Kas svarbiausia, įsitikinau amerikiečių geranoriškumu: nė vienas nepavarė manęs, laužyta anglų kalba šnekančios užsienietės, kantriai aiškino iki šiol negirdėtų žodžių reikšmes. Juk turėjau suprasti, apie ką rašau, o verslo, kūrybos žmonių gyvenimo taisyklės čia visai kitokios, negu Lietuvoje. (Užtat Lenas įkalbėjo pusmetį palankyti koledžą; studijavau verslo pagrindus, bet egzaminų nelaikiau). Be to, šnekamojoje kalboje gausu žodžių, neįtrauktų į jokius žodynus.
Sunkiausia buvo atsikratyti išankstinio neigiamo nusistatymo: krauniesi į krepšį diktofoną, fotoaparatus ir įsijungia nuojauta: geriau nevažiuok, atsisakyk, pasiklysi, nesuprasi, ko klausi, neparašysi
.Mes juk visi Lietuvoje buvome kietai auklėjami, ir tie auklėtojai, nuo mažens laužę mūsų asmenybę, nieko daugiau nedarė, tik skiepijo nepilnavertiškumo kompleksą savo begaline kritika, nežmoniškais reikalavimais.
Jeigu teko JAV pervertinti kažkokias savo vertybes ir stereotipus (apie Ameriką ar apie Lietuvą) - kokius būtent?
Sąrašas būtų labai ilgas, bet visi tie pervertinti stereotipai suverti ant to paties siūlo: supratimo, kokia Lietuva mažutė šalis. Tai ne įžeidimas, o sveiko mąstymo pamatas. Ant jo atsistojus,galima mėginti suvokti visų mūsų asmeninių bei tautinių kompleksų priežastis. Na, kur dar, jei ne mažutėlėje šalyje moteris nekels kojos į gatvę nepasidažiusi, bijos kaimynų blogos nuomonės ir darys viską, kad tik palaikytų savo nepriekaištingos damos įvaizdį?
Iš čia ir esminiai kultūriniai skirtumai. Amerikoje gyvenantys lietuviai linkę menkinti kitas tautas ir aukštinti savąją. Nacionalizmas - ne pats geriausias bruožas. Sutinku, kad jis padėjo mūsų tautai išlaikyti savitumą sovietinės okupacijos metais, neištirpti broliškoje tautų šeimoje, bet tuo pačiu suspėjo šimtmečiams įsigerti į kraują.
Atskridusi ir apsigyvenusi darbinėje Čikagoje, jau po dviejų dienų išgirdau, kad visi amerikonai impotentai, todėl moterys alpsta, pamačiusios pajėguolius lietuvius; kad amerikietės - be išimties storos, apsileidusios, nepatrauklios bobos ir visoje Amerikoje nerasi gražesnių, darbštesnių, sumanesnių, elegantiškesnių už lietuvaites.
Panašios pasakos daugeliui netgi naudingos. Stereotipiniu aš- ne amerikonas (suprask: nesu turtingas) kai kurie mūsų tautiečiai taip atleidžia save nuo alimentų mokėjimo. Daug Amerikoje išsiskyrusių lietuvių moterų tuo skundžiasi, bet tik viena kita drįsta kreiptis į teismą. Vargšės atsiduria užburtame rate: Amerikos įstatymai reikalauja, kad vaikai iki 18 metų negrįžtų į tuščius namus, tad moterys negali dirbti ilgų valandų - vien tik kol vaikai mokykloje arba kol su jais yra močiutė, samdoma auklė.
Vidutinės amerikiečių visos šeimos pajamos- 45 tūkst. dolerių per metus. Iš jos šeima kas mėnesį per tūkstantį moka už išsimokėtinai pirktą automobilį, namą ar butą (nuoma kainuoja panašiai, jei negyveni blogu vadinamame rajone), šimtus už sveikatos draudimą. Eiliniai amerikiečiai nė iš tolo neprilygsta turtuoliams ir gyvena labai suvaržytą gyvenimą.
Nemokantys mokesčių imigrantai iš tiesų greičiau prasigyvena, bet mokesčių mokėtojai išlaiko labdaringas ligonines, policiją, mokyklas, moka už kelių remontą ir kt., be ko neįmanoma kasdienė egzistencija. Mažiau negu 1 proc. Amerikos gyventojų gauna 200.000 dolerių ar didesnes metines pajamas.
Yra tūkstančiai visokiausių stereotipų. Vienur lietuviai leidžia gandus, kad Amerikoje nėra jokios kultūros, teatrų, nevyksta koncertai, kitur - kad amerikiečiai nieko daugiau neveikia, vien valgo, miega ir skaičiuoja santaupas. Viskas priklauso nuo to, ką pavadinsim amerikiečiais: karštančius seneliukus, neišlipančius iš lovų, nuo kurso darbas-guolis nenukrypstančius darboholikus, kurių daug tarp mūsų tautiečių ar tris šimtus milijonų vietos gyventojų, kurių neįmanoma sutalpinti į vieną apibrėžimą.
Paskutiniu metu trečiabangininkų organizuojami lietuvių bendruomenės renginiai Čikagoje išsigimsta į plėšikiškas rinkliavas: be 35- 50 dolerių nebepateksi į jokį renginį. Neįdėjęs į voką 50 ar 100 dol. nepasirodysi eiliniame tautiečio gimtadienyje. Tuo tarpu tarp amerikiečių papročio keistis dovanomis iš viso nėra (išskyrus pirmąsias vestuves). Jie vertina patį bendravimą.
Pastebėjau, kad naujai gimstančios ir pačių lietuvių iškreiptai interpretuotos tradicijos greitai pavadinamos amerikietiškomis, nors dažnai nieko bendra su jomis neturi. Taip gimsta nauji stereotipai. Visa tai kyla iš vienos bendros blogybės: lietuviai Amerikoje linkę gyventi labai uždarą gyvenimą. Priežastis: anglų kalbos nemokėjimas, baimė atsiverti iki šiol nepažintam pasauliui (o gal baimė išnykti, ištirpti, susilieti?).
Perdėtas savęs sureikšminimas, noras pasirodyti, jautimasis pasaulio bamba - lietuvių didžiausia tragedija ir ryškiausiai pastebimas skirtumas. Tačiau tai - ne lietuvių tautos kaltė, o neteisingo auklėjimo kartūs vaisiai. Vakariečiai gali jaustis absoliučiai laimingi, turėdami gražią šeimą, pakenčiamą darbą ir neblogą pragyvenimo šaltinį.
Kokių naštų nusimetei ten gyvendama ir kokių - užsikrovei?
Nemanau, kad galiu būti pavyzdžiu, bet tuo pačiu sutinku, kad kalbėti apie save etiškiausia, saugiausia ir gan tikslu. Daugybė tik ką išvardintų savybių buvo būdingos ir man. Persirgau tomis ligelėmis, kad įgyčiau atsparumą ir nebeužsikrėsčiau vėl. Vos tik atskridusi ir aš jaučiausi esanti ypatinga persona iš Europos (staiga suveikė plepalai apie neva žemą amerikiečių intelektą). Unikali, kūrybinga, graži - na, kaip ir dera lietuvei.
Apie nusimestas naštas dar nesu pasiruošusi kalbėti, nes ilgas ir skausmingas buvo procesas. Kurį laiką jaučiausi kalta dėl daugelio dalykų, kuriuos šiandien suprantu buvus ne mano jėgoms pakeisti. Apie daug ką nebėra prasmės kalbėti, nes tai - praeitis, ėjusi ir praėjusi. Man įdomiau jausti dabartį ir žvelgti į ateitį.
Pats klausimas skamba keistokai, nors jis logiškas: Tau ten skamba kaip man čia. Galimas nesusikalbėjimo momentas? Galbūt. Nematau čia nieko blogo, nes mus skiria ne tik vandenynas, bet ir laiko juostos: kai pas mus vakaras, pas jus - rytas.
Jeigu kalbėčiau simboliais, tai pasakyčiau, kad keliomis tonomis pasijutau palengvėjusi. Nebekamuoja kompleksai, noras patikti, įtikti, nesuku sau galvos, kas ką apie mane galvoja. Svarbiausia - ką aš galvoju apie save ir kaip jaučiuosi. Tuo požiūriu priartėjau prie kažkada vadintos pavojinga ribos, kurią dabar vadinu patogia. Puošiuosi ir dažausi tik tada, kai pati to noriu ir jei reiktų vėl jausti tą spaudimą iš visuomenės
Man būtų per sunku ir, matyt, pagalvočiau, kad atsidūriau kareivinėse. Apskritai niveliacija - nesvarbu kokiu vardu prisidengusi - baisiai blogas dalykas.
Dažnai šaipomasi iš vyrų ir moterų santykių Amerikoje, kur esą kiekviename žingsnyje vyrams tenka drebėti, kad jiems nepripaišytų seksualinio priekabiavimo. Todėl esą vis mažiau lieka komplimentų, asistavimo ir flirto. Ar tai tiesa?
Gal tai iš kokios nors kitos Amerikos? Tesu buvusi keturiose valstijose, na, dar bendravusi su kelių kitų gyventojais, Leno giminaičiais. Vyrai nedreba, o plačiai šypsosi, pamatę įdomią moterį - tai Amerikoje vertinama labiau už grožį. Seksualinio priekabiavimo daug esu mačiusi Lietuvoje, kur gražuolei koks nors bukagalvis nesivaržydamas vidury gatvės galėjo užploti per užpakalį arba net atvirai paleisti juokelį apie seksą.
Amerikoje tokie dalykai, aišku, nevyksta, bent jau viešose vietose. Kiekvienas elgiasi kaip panorėjęs savo privačioje erdvėje ir nemanau, kad šiuo atveju rastume didelių skirtumų tarp įvairių gyventojų grupių, lygindami panašius įvairių šalių socialinius sluoksnius.
Niekur kitur negirdėjau tiek daug komplimentų - amerikiečiai jų iš tiesų negaili. Ką bedarytum, vis pasigėri, pagiria, prieš sukritikuodami atsiprašo ar pasako ką nors malonaus. (Nekalbu apie pradžioje minėtą restoraną, bet jo darbuotojai yra įpratę prie vergiško nuolankumo ir nebemoka bendrauti su normaliais žmonėmis).
Reikėtų pasiaiškinti, ką vadinsime seksualiniu priekabiavimu. Nemanau, kad kuriai nors moteriai malonu, kai vyras garsiai giria jos kūno dalis - to čia niekas nedaro. Nesako:Tavo krūtys labai gražios, bet dažnai išgirsti: Šiandien tu atrodai pritrenkiančiai, Tavo bliuzelė nuostabi. Seksualiniu priekabiavimu Amerikoje vadinams moters pastatymas į vietą: vyras, giriantis jos dailiai atrodantį užpakaliuką nurodo patelišką jos prigimtį. To daryti kaip tik ir neleidžia įstatymai.
Praktiškai neįmanoma kur nors pasisukti ir neišgirsti komplimento. Nežinau kas leidžia tokius gandus, kad vyrai bijo sakyti komplimentus moterims? Gal tie, kurie nesupranta angliškai? Komplimentai- nieko nekainuojančios dovanėlės. Kodėl jų reiktų šykštėti? Gal dėl to žmonės čia daugiau šypsosi ir yra labiau pasitikintys savimi. Nuo mažens girdi daug komplimentų. Amžius neturi reikšmės - amerikiečiai visada ras ką pagirti, turi tam įgimtą talentą.
Užmiršau prie atsakymo apie stereotipus pridurti sakinį apie šypsenas. Dar gyvendama Lietuvoje girdėjau, kad jos Amerikoje dirbtinės, netikros
Nesąmonė! Aš ir pati dabar vaikštau išsisišiepusi, nes tiesiog taip maloniau, geriau jautiesi matydamas laimingus veidus. Tokį žmogų lengviau užkalbinti, pasakyti jam komplimentą.
Mokslininkai įrodė, kad kelis kartus iš eilės nusišypsoję, pradedame geriau jaustis. Komplimentai irgi su tuo susijęs: priverčia žmogų nušvisti. Amerikoje nepriimta savo bėdų versti ant kitų sprando- jos tavo, pats ir tvarkykis. O pasauliui šypsokis ir sakyk gražius žodžius. Labai pasigedau tokio požiūrio, lankydamasi Lietuvoje ir bendraudama su buvusiais draugais. Komplimentų irgi.
Kai lietuvės vargsta dėl svorio, grožio, jaunystės, tenka pripažinti, kad visa tai mus pasiekė labiausiai iš Amerikos, kur populiarios plastinės operacijos. Bet iš ten girdim, kad amerikietės tuo požiūriu kur kas laisvesnės. Gal jos tiesiog nesitapatina su Holivudo ar TV žvaigždžių standartais? Gal ir vyrai nematuoja jų pagal tokius standartus? Gal Amerikoj eilinių žmonių gyvenimui neturi tiek įtakos šou kultūra?
Nuo žmogaus priklauso, kokį gyvenimo būdą jis laiko priimtinu. Kiekviena moteris pati privalo nuspręsti, ar jausis laimingesnė, pasidariusi plastinę operaciją, ypač jei turi tam pinigų. Arba nusisiurbusi riebalus, pasikėlusi krūtis. Aš to niekada nedaryčiau, nes neįžiūriu prasmės ir bijau operacijų. Man įdomu senti. Mano vyras sensta, vaikai auga, bręsta - taip ir turi būti. Negali žeme vaikščioti vien amžinai jauni modeliai, be to, man savijauta svarbiau už išorinį grožį.
Žmonės be galo įvairūs, todėl nėra vienos taisyklės, tinkančios visiems. Ta įvairovė beprotiškai džiugina, net nežinau, kas labiau patinka. Malonu pasikalbėti su žilų plaukų nedažančia ir niekaip nesijauninančia penkiasdešimt šešerių menininke, gyvenančia kitoje gatvės pusėje. Taip pat kaip ir su šalia jos, kitame name, į pievutę šunelį išnešančia turtuole, be mažiausios raukšlelės veide, bet jau turinčia paauglių anūkų.
Blogiausia, kai vienas žmogus ar žmonių grupė stengiasi primesti kitiems savo skonį, pažiūras, verčia laikytis niekinių taisyklių. Kodėl turėčiau kaip kareivis vilktis uniformą (tokios ir tokios spalvos suknelę, autis nustatyto stiliaus batus, griebtis būtinai anos spalvos rankinės), jei šiandieninė mano nuotaika prašo ko kito?
Prievartauti save vien dėl to, kad įtiktum šiokį tokį skonį turinčiam dizaineriui, sugalvojusiam tas spalvas ar tą stilių šį sezoną paskelbti madingais? Žinau, kad geriausiai jausiuos įtikusi pati sau, todėl toks kelias priimtiniausias. Tuo požiūriu amerikietės man labai artimos. Savo vidine laisve, nesusivaržymu. Skirtingai nuo daugelio lietuvių moterų, į vakarėlį besirengiančių ištisą savaitę ir bėgančių per kirpėjas, kosmetologes, siuvėjas. Esu tikra, jog jos ten bėga, vejamos kompleksų. Nebelieka laiko džiaugtis gyvenimu.
Amerikiečiai vyrai labiausiai vertina įdomias, draugiškas, patrauklias moteris. Nesu girdėjusi, kad skirstytų jas į plonas ir storas, senas ar jaunas. Neabejoju, visada ir visur atsiras matuojančių pagal Holivudo žvaigždžių standartus, bet man tokių dar neteko sutikti. Niekas nepainioja televizijos su gyvenimu, štai ir viskas. Be to, kai kurie holivudiniais vadinami filmai (matėme lankydamiesi Lietuvoje) čia seniai neberodomi arba buvo paskelbti nevykusiais ir išimti iš apyvartos. Arba tėra žiūrimi iš namų nosies neiškišančių ligonių.
Moterys visada turi tai, ko nori. Jos pačios tapatinasi su visokiais standartais, vyrai jų neverčia to daryti. Amerikoje daug baisiau nemokėti vairuoti, negu priaugti svorio. Čia į parduotuvę pėsčiomis nenueisi (na, nebent gyveni pačiame sityje). Moteris neturi pasirinkimo - privalo būti stipri, savarankiška, organizuota. Jei ji negali vežioti savo vaiko į treniruotes ar pasamdyti jam vairuotojo, tai jis nesportuos, užtat paskui turės sunkumų stodamas į koledžą, kurdamas ateitį.
Jei būčiau vyras, man modeliai ir gražuolės taip pat neimponuotų, rinkčiausi gyventi padedančią ir smagiai kartu laiką galinčią leisti draugę. Jauskimės patogiai savame kailyje, moko Amerikos indėnų išmintis - nebereikės matuotis svetimų. Tai tiesiog didesnės dalies amerikiečių gyvenimo credo.
Kodėl, Tavo požiūriu, lietuviai dažnai nedraugiški vieni kitiems ir Lietuvoj, ir užsienyje?
Aš nemanau, kad visi lietuviai nedraugiški - dauguma palūžę, įskaudinti ir nedrąsūs. Jie nežino, kaip elgtis nepažįstamoje visuomenėje, o daugelis pasiklydę tarp savų, svetimų ir iš naujos visuomenės atklystančių problemų. Jei nebijočiau pasirodyti įžūlia, tai atšaučiau, jog dauguma lietuvių nedraugiški amerikiečiams ir už jų ištekėjusioms moterims. Tiesiog turiu gerą progą palyginti.
Didžiausias sunkumas svečioje šalyje yra ne pati adaptacija, ne taikymasis prie naujų gyvenimo sąlygų, o beprotiški lietuvių visuomenės stereotipiniai reikalavimai. Kiekvieną, išskrendantį į JAV, giminės išlydi su specifiniais linkėjimais. Dar neiškėlęs kojos iš Lietuvos, dažnas jaučiasi įpareigotas grįžti su milijonais ir laurų vainiku.
Baimė pasirodyti nevykėliu, blogesniu už kitus verčia nutraukti ryšius su artimaisiais, su pažįstamais, nes neįmanoma tuo pat metu sunkiai dirbti ir kurti svaiginančią sėkmę liudijančias istorijas. Ne visiems vienodai sekasi, gyvenimas banguoja kaip jūra: čia geriau, čia blogiau, vėl bevilktiškai bloga ir staiga krenti į nenusakomo gerumo aukštumas. Tai normalu, bet ne visi gali suprasti.
Pažiūrėk, kiek mūsų liaudiškais vadinamų prietarų grįsti nepasitikėjimu savimi, rytdiena ir pavydu: jei pagyrė kas - prikąsk liežuvį, kad antraip neapsisuktų; nesigirk, nes nepasiseks; juoksies ryte- verksi vakare ir etc.
Bendravimas su kai kuriais lietuviais slegia. Kiek galima klausytis aimanų ir skundų? Aš atpratau ir to net sąmoningai vengiu. Turim labai didelį gražų sodą, pilną puikiausių augalų, ir nenorėčiau jų pražudyti savo bloga nuotaika. Po tą sodą vaikštinėja visokie gyvūnai: stirnos, triušiai, opasumai, meškėnai, nekalbant apie voveres ir galybes paukščių - ir neblogai jaučiasi.
Kasdien po 5-6 valandas praleidžiu prie kompiuterio rašydama, tai irgi reikalauja tam tikro dėmesio, atitinkamo nusiteikimo. Negaliu guosti visų iš eilės, kaip darydavau anksčiau, man jau darosi gaila nesustabdomai slenkančio savo pačios gyvenimo laiko. Dabar tokia pagalba teikima mano tinklapyje.
Man asmeniškai Amerikoje sekėsi: sutikau ypatingai gerų žmonių ir be galo geros širdies. Ne, nemanau, kad lietuviai yra nedraugiški. Gal esame pernelyg dideli savanaudžiai, besidomintys vien savo kiemo reikalais? Tai galėtų būti vienas iš atsakymų apie nedraugiškumą.
Ko Tave jau suspėjo išmokyti Lenas? Jei nebūtų didelė paslaptis, kuo būtent jį sužavėjai? Gal aukštakulniais ir nepriekaištingu makiažu - argi tai nėra privalumas, kaip įsivaizduojama, vargšų feminizmo nukamuotų vakariečių vyrų akyse?
Paklausiau to savo dukros. O taip, nuo to laiko, kai pradėjai būti su Lenu, iš tikrųjų labai pasikeitei, - pasakė ji. - Pradėjai logiškiau ir pozityviau mąstyti. Juk dabar kas beatsitiktų, pati puoli aiškinti: viskas bus gerai, pamatysi. Anksčiau daugiau panikuodavai. Visą laiką galvojau, kad ir anksčiau pasižymėjau pozityviu mąstymu. Pasirodo, ne
Pačiai apie pasikeitimus nelengva kalbėti, bet esu tikra, kad įgijau daugiau vidinės ramybės. Nebeužpuola neviltis, pamačius dar vieną žilą plauką ar naują raukšlelę veide. Žinau, kad būsiu mylima ir apvytusi. Tai nėra toks į miegą varantis jausmas, kad ai, man vis tiek, nebereikia stengtis gerai atrodyti. Greičiau malonus nusiteikimas, kai pradedi jausti, kad gyventi gera. Kai pasitiki draugu, jausdama neįkyrų rūpestį, meilę, jautiesi reikalinga. Juk tiek nedaug mums, moterims, kartais tereikia.
Lenas yra baigęs vieną geriausių Amerikos koledžų, tikras eruditas. Jis skaito daug mokslinės literatūros, bet nesipuikuoja savo žiniomis ir nesijaučiu šalia jo menkesnė. Jis taip kantriai kartais klausosi mano filosofiniųpaistalų, jog kartais suima juokas - aš iš viso dažnai ne vietoje ir ne laiku pradedu kikenti.
Mėginu prisiminti, ar avėjau aukštakulnius, kai susipažinom. Atrodo, kad ne. Buvau su teniso batais, džinsais ir šilkiniais gelsvais marškinėliais. Po dviejų ar trijų pasimatymų kavinėse jis pakvietė žaisti teniso (Lenas žaidžia jau beveik 30 metų).. Apsimečiau, kad moku (prieš tai draugai parodė, kaip tai daroma) ir vos negavau galo per 45 minutes.
Dažnai juokauju sakydama, kad po to, kai ištekėjau, mečiau tenisą, bet jei rimtai, taip sutapo, kad kaip tik tuomet Lenas prarado viltį matyti mane savo noru lapatuojančią į teniso kortus. Pavargo spausti. Reguliariai mankštinuosi, tai - viena iš neatskiriamų mūsų sveiko gyvenimo dalių, bet man labiau patinka prakaitą lieti sporto klube arba ant bėgimo takelio su mylima šune Annie.
Apie žavesį
Žmogus tau patinka arba ne. Beveik neįmanoma atsakyti į klausimą Kodėl? Aš specialiai nesistengiau apžavėti Leno, kaip ir jis manęs. Tiesiog įsimylėjom, ir dabar mums gera kartu - smagiau dviese pasitikti gyvenimo vasarą (rašyčiau rudenį, bet žinau, kad mano draugas nesutiks, nors ir nesupranta lietuviškai). Moterys neturėtų kentėti jų negerbiančio, nesistengiančio suprasti vyro draugijos; joms dažniau reiktų prisiminti posakį: Dievas, uždarydamas vienas duris, atidaro kitas.
Nuotraukoje: Regina su vyru Lenu.
|
|
|
| Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą. |
|
 |
|
|
 |
|
|
|
| Renginių anonsai |
|
|
|
|
| Femina.lt draugai |
|
|
|
|
|
|
